Esame senjorės. Be automobilio. Dar mano skaudamos kojos. Tačiau vis tiek labai norisi pakeliauti. Taigi pasiėmiau dvi kuprines (vieną didesnę, kitą mažesnę), šiaurietiško vaikščiojimo lazdas, minimaliai daiktų. Susitikome Marijampolėje. Ji – iš Vilniaus, aš – iš Kėdainių.

Marijampolė žavi įvairiais paminklais, tarp kurių ir monumentas cukriniam runkeliui.

Marijampolė žavi įvairiais paminklais, tarp kurių ir monumentas cukriniam runkeliui.

Pradėjome nuo kapinių
Marijampolė mano daugybę kartų aplankyta (ten gyveno teta), tačiau niekada specialiai nėjau turistiniais maršrutais. Tai miestas, kuris stebina tvarka, išgrįstomis gatvėmis, puikiais šaligatviais ir parkais, skverais. Gėlių, manau, ne mažiau negu Ventspilyje ar Druskininkuose.
Pradėjome nuo… kapinių. Tai senosios, netoli miesto centro esančios kapinės, įkurtos 1872 m. Išlikę keliolika Pirmojo pasaulinio karo kareivių, taip pat Švč. Mergelės Marijos seserų vienuolių kapų, radome ir marijonų kapus, tarp kurių ilsisi kunigas, garsios ,,Sūduvos Suvalkijos istorijos“ autorius Jonas Totoraitis, taip pat kitas kunigas, švietėjas Jurgis Tilvytis (Žalvarnis), buvęs Šėtos bažnyčios rektorius, Šėtos mokyklos steigėjas. Šiose kapinėse palaidota (daug kam netikėtai) ir rašytoja Žemaitė, ir Petras Arminas-Trupinėlis. Čia yra kenotafai Petrui Kriaučiūnui ir Vincui Pietariui, mirusiems Rusijoje. Yra ir sovietinių karių kapų, tarp kurių didesnis paminklas su užrašu – Andrejus Armandas. Manoma, kad tai nesantuokinis revoliucionieriaus V. Lenino sūnus. O berašydama šias eilutes internete suradau sensacingą žinią, kad istorikas B. Mašalaitis įsitikinęs, jog šiose kapinėse guli Anglijos karaliaus Jurgio IV vaikaitis Viktoras Nordas ir paskutinis Estijos karalių dinastijos atstovas Karlas Steinbergas.

Marijonų miestas
Kitoje pusėje kapinių – garsioji Marijampolės mokytojų seminarija, kurią yra baigę daug žymių žmonių. Ji buvo įsteigta 1919 m., o 1936 m. uždaryta, 1940 m. vėl atkurta. Sovietmečiu joje veikė pedagoginė mokykla, visai neseniai čia dar buvo Marijampolės kolegija, o dabar, berods, įsikūręs tik Trečiojo amžiaus universitetas.
Marijampolės bazilikoje palaidotas palaimintasis Jurgis Matulaitis. Aplankėme ir veikiančiame marijonų vienuolyne puikiai įrengtą J. Matulaičio muziejų, kuris savo praštmatnumu lenkia visai greta bažnyčios esantį trečiojo Lietuvos prezidento ir šeštojo premjero Kazio Griniaus muziejų (jis tame mediniame pastate yra gyvenęs 1904–1914), kuriam vadovauja mano senas pažįstamas taip pat Grinius, tik Vytautas. Beje, šiemet sukanka 150 metų nuo K. Griniaus gimimo. Prezidentas yra gimęs Marijampolės krašte, čia ir palaidotas (tiksliau – perlaidotas).
Marijampolėje įdomu pamatyti ir dabar veikiančią marijonų atkurtą Marijonų gimnaziją, taip pat Rygiškių Jono gimnaziją, kurioje mokėsi V. Kudirka, J. Basanavičius, K. Grinius, J. Matulaitis, be abejo, J. Jablonskis (jo vardu gimnazija ir pavadinta), netgi J. Greimas ir daug kitų.

Paminklai Urmanai, Kernagiui… ir cukriniam runkeliui
Nueiname ir į meno galeriją, panašią į mūsų J. Monkutės-Marks. Galerija įsikūrusi (beje, tik 2014 m.) buvusioje sinagogoje pačiame senamiesčio centre. Jos mecenatė – taip pat Amerikos lietuvė Beatričė Kleizaitė-Vasaris (g. 1925 m., šiuo metu gyvenanti Vilniuje). Ji Marijampolei padovanojo apie 400, bet ne savo, o žymių lietuvių autorių (daugiausia išeivių) kūrinių. Čia galime gėrėtis A. Galdiko., V. Kašubos, V. Vizgirdo, P. Gailiaus, V. Igno ir kitų darbais. Tai tikras meno lobynas. B. Kleizaitė-Vasaris ir jos vyro tėvai yra kilę iš Suvalkijos.
Prie Marijampolės kultūros centro randame ir Violetai Urmanavičiūtei-Urmanai, kuri yra kilusi iš Marijampolės, skirtą marmurinį suolelį, pastatytą 2012 metais. Ant jo patupdyta lakštingala. Dar vienas įdomus skulptūrinis akcentas, susijęs su muzika, – tai V. Kernagio žinomai dainai ,,Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (M. Martinaičio žodžiai) skirtas paminklinis akmuo (taip pat statytas 2012 m.). Ten įrašyti jau minėti dainos žodžiai. Sakoma, kad ši daina tapo Suvalkijos himnu. Man ji visada virpina širdį, niekada nenusibosta, suteikia nostalgijos savam kraštui.
Paminklų Marijampolėje gausu. Tai ir J. Jablonskiui (1992), ir V. Mykolaičiui-Putinui (1993), ir K. Donelaičiui (2013), ir Vytautui Didžiajam (2010), ir kunigaikščiui Vyteniui (1938, atkurtas 2009), ir ypač meniškas Tauro apygardos partizanams (1993)… Ypač įspūdingas, esantis miesto aikštėje, paminklas Tautai ir kalbai (19 m aukščio, 2009). Deja, buvo per toli nueiti iki paminklo, kurio neturi joks Lietuvos miestas. Tai kraičio skrynioje puikiai įsikūrusiam… cukriniam runkeliui (2011, Marijampolėje veikia cukraus fabrikas, jo teritorijoje ir pastatytas paminklas).

Atgaiva – Poezijos parkas
Marijampolėje labai verta pavaikščioti nedidelio, bet puikiai sutvarkyto senamiesčio gatvelėmis (čia nemažai erdvių yra tik pėstiesiems), kur gali atrasti net Kačių kiemelį. Tai kelios natūralaus dydžio kačių skulptūros, vaizduojančios kates judesyje. Jos netikėtose vietose – tai ant stogo, tai ant tvorelės. Kiemelis jau tapo pamėgta kamerinių renginių vieta.
Būti Marijampolėje ir neaplankyti centre esančio Poezijos parko nedovanotina. Parkas įrengtas dar 1987 m. Šešupės ir Jevonio upelio santakoje. Dabar jis rekonstruotas. Parkas didžiulis, jame ir pasivaikščiojimo, ir dviračių takai, ir skulptūros (kaip tik jame ir minėta skulptūra V. Kernagiui), ir fontanai, tilteliai, užtvankėlės… Parkas skirtas ir sportininkams, ir vaikams, ir senjorams, ir visiems kitiems. Jame gausybė suolelių. Yra vietų renginiams. Parkas prasideda nuo Šešupės užtvankos prie bazilikos ir tęsiasi iki naujų miesto rajonų. Išmaningai į jį įkomponuotas automobilių kelias ir tiltas, kurį gali kirsti eidamas patilte prie pat upės ar viaduku kiek toliau. Šešupės krantai natūralūs, nesukaustyti betono, gali matyti kitoje pusėje besileidžiančius prie Šešupės individualių namų kiemus, besiganančias ožkas ar žąsis.
Ir dar. Per vėlai sužinojome apie lietuvio dailininko Ray Bartkaus, gyvenančio Niujorke, sienų darbus miestui. Todėl matėme tik kai ką. Štai įdomi tapyba ant Šešupės užtvankos apleisto pastato su vandenin neriančiu žmogum, delfinu, irkluotojais… Pasirodo, tai jis nutapė atvirkščiai, o tikrasis vaizdas turi būti Šešupės vandeny. To tada nežinojom, vandeny nepastebėjom. O gal jau apibluko, saulės nebuvo… Gaila, kad internete Marijampolės turizmo centro informacija yra gana šykšti. O ir paties centro, nors jo adresas ir nurodytas miesto aikštėje, kiek besidairėme, neradome.

J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos gimtinė
Toliau mūsų stotelė – Vilkaviškis. Miestas, kuriame man teko gyventi ir dirbti truputį daugiau kaip prieš 30 metų. Taip sutvarkytas, kaip Marijampolė, jis nėra. Bet šiemet čia rekonstruota centrinė aikštė, kuri, kaip ir Marijampolėje, vadinasi J. Basanavičiaus vardu. Vilkaviškis labiau susijęs su J. Basanavičiumi, negu Marijampolė: šiame rajone Vasario 16-osios akto signataras, visuomenės veikėjas gimė. Aikštėje 1996 m. pastatytas didelis J. Basanavičiaus paminklas (skulptorius Antanas Žukauskas). O vėlų vakarą gėrėjomės puikiomis aikštės fontano spalvomis. Beje, čia fontanas neįprastas, jokio pakilimo, čiurkšlės – tiesiai iš grindinio. Trūko tik muzikos. Neseniai vakarais apšviesta tapo ir miesto katedra (Vilkaviškis – vyskupijos centras).
Neoromantinio stiliaus katedra buvo pastatyta 1870–1881 m. Tačiau mano darbo metais jos… nebuvo. Teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais ji palyginti nedaug nukentėjo, buvo apgriauti bokštai, sviedinių pramuštos sienos, jai suremontuoti būtų užtekę pusmečio. Bet sovietinė valdžia nusprendė katedrą visiškai nugriauti. Toje vietoje atsirado skveras. Buvo išlikusi tik viena koplytėlė, joje tuo metu veikė spaudos kioskas. Tikrai netikėjau, kad kada nors katedra bus atstatyta. 1988 m. pradėtos rinkti žmonių aukos (kuklų indėlį davė ir mano a. a. tėvelis), o po dešimties metų ji buvo jau baigta. Vilkaviškyje sovietmečiu veikė tik viena katalikų bažnyčia, beje, įsikūrusi buvusioje cerkvėje. Bet po Pirmojo pasaulinio karo ji neteko parapijiečių ir 1922 m. buvo perduota katalikams. Šiuo metu ji labai išgražėjusi, naujoviškai sutvarkyta aplinka.
Prie savivaldybės pastato 1998 m. buvo pastatytas to paties A. Žukausko sukurtas V. Kudirkos biustas. Ne be reikalo. Čia pat prasidedančiu keliu Pilviškių link galima pasiekti Paežerius – V. Kudirkos gimtinę, kurioje išliko tuos laikus menanti klėtelė.

Buvo apsistojęs Napoleonas
Tais ,,mano laikais“ buvau beveik nemačiusi Vilkaviškio dvaro (jis pirmą kartą paminėtas 1679 m.), nors jis ir ne taip toli nuo miesto centro. Gal įdomiausias faktas apie šį dvarą, kad jame buvo apsistojęs Napoleonas ir čia jis pasirašė aktą, kuriuo paskelbė karą Rusijai. Teigiama, kad Prancūzijos imperatorius centriniuose rūmuose nebuvo apsistojęs, o laikinai gyveno kitame mediniame pastatų komplekse, kurio jau daug metų nėra. Tuo lankantys dvarą prancūzai nusivilia, bet šiaip ar taip netoliese tikrai buvo sustojęs Napoleonas Bonapartas. Po Pirmojo pasaulinio karo dvare gyveno vokiečiai, vėliau jį nupirko kunigai, čia gyveno vyskupai. Po Antrojo pasaulinio karo centrinis dvaro pastatas tapo daugiabučiu namu. Ir dabar jame gyvena žmonės, jo vidaus turistams apžiūrėti neįmanoma. Dvarą primena ne tik masyvus statinys, bet ir fasado kolonos, kurios šiuo metu išryškintos, pašviesintos.
Vilkaviškyje kurį laiką veikė ir kunigų seminarija (nuo 1930 m.), statyta tam tikslui. Po Antrojo pasaulinio karo pastate įsikūrė valstybinis siuvimo fabrikas, kuris, tik jau privatus, veikia iki šiol.
Vilkaviškio miesto kapinėse (jau yra naujosios, keletas kilometrų už miesto) yra palaidotas šiais metais miręs Lietuvos ir JAV diplomatas Vytautas Antanas Dambrava. Aplankome jo kapą. Pažįstu jo brolį Kęstutį, yra tekę lankytis jo namuose Vilkaviškyje, bet tada jis vengė kalbėti ne tik apie savo brolį, bet ir apie jų šeimos tremtį į Sibirą. Buvo devintojo dešimtmečio pradžia…
Na, o pačiose seniausiose Vilkaviškio katalikų kapinėse, kurios yra prie pat autobusų stoties, galime rasti tada dar jauno skulptoriaus V. Kašubos darbą…

Paežeriai – mažasis Paryžius
Iš Vilkaviškio vykstame į Paežerius (ne tuos, kuriuose gimė V. Kudirka). Jie – vos keli kilometrai nuo Vilkaviškio. Prie ežero, kuris siekia ir patį Vilkaviškį. Kažkada apie Paežerius sakydavome: ,,Aukso ragas“, mat taip vadinosi čia buvusi poilsiavieė, kur vykdavo vasaros šventės. Dabar tai, manau, gražiausi visoje Suvalkijoje dvaro rūmai (netgi vadinami mažuoju Paryžiumi) su parodų salėm, ekspozicijom. Aptvarkytas parkas su apie 300 metų senumo ąžuolu, kuris, beje, irgi šiuo metu ,,gydomas“.
Tik šią vasarą buvo atidaryti po rekonstrukcijos centriniai dvaro rūmai. Pastatuose įsikūręs Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus. Anksčiau čia veikė dvi įstaigos: Krašto muziejus ir Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras. Dabar įstaigos sujungtos.
Rūmai statyti pačioje XVIII a. pabaigoje. Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo garsus architektas M. Knakfusas, po 1794 m. sukilimo čia ir gyvenęs. Tai vėlyvojo baroko, pereinančio į klasicizmą, stilius. Nuo XV a. dvaras priklausė Glinskiams, po to Zabieloms, XIX a. – Gavronskiams, o 1939 m. dvarą nupirko bankininkas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras J. Vailokaitis. Sovietiniais metais čia veikė žemės ūkio mokykla, vėliau buvo tarybinio ūkio centras, ilgai valdė Melioracijos valdyba. Jei ne ji, tikriausiai tokio grožio dabar neturėtume. Rūmai ne kartą buvorestauruoti ir sovietiniais metais. Atsimenu, kaip salėje su puikia koklių krosnimi (vienintele išlikusia rūmuose, nes kitas nugriovė J. Vailokaitis, čia įrengęs centrinį šildymą) sėdėjo MSV darbuotojos su mediniais skaitytuvais, o mane, kaip korespondentę, MSV viršininkas vedžiojo po tuo laiku neseniai restauruotas sales. Ypač tada įstrigo šokių salė su lubose nulipdytomis grakščiomis šokėjų figūromis, balkonėlis orkestrui. Ir dabar tai, kalbėjo ekskursijų vadovė, laikoma gražiausia rūmų sale.
Lankytojams atviri keli pastatai: patys rūmai, greta esanti oficina, Belvederio bokštas ir ledainė. Visur įrengtos ekspozicijos. Čia rasime ir autentišką V. Kudirkos smuiką, manoma, kad su juo jis sukūrė Lietuvos himną – Tautišką giesmę. Kažkada, dar sovietiniais laikais, teko šį smuiką matyti V. Kudirkos gimtinėje – klėtelėje. Ir tada šis himnas buvo grojamas! Tai darydavo klėtelės prižiūrėtojas mokytojas tremtinys Stasys Ankevičius. Be jokios baimės.
Ypač įdomi dvaro ledainėje man buvo Vilkaviškio rajono buvusių dvarų ekspozicija. Radau dvarą, kurio savininkė buvo mano močiutės pusseserė ir kuriame mano seneliams prieš karą teko gyventi ir dirbti…

Zita ZOKAITYTĖ

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.