Kaziuko mugė – vienas laukiamiausių pavasario renginių, kuriame vieni kone visus metus gamina įvairius rankų darbo dirbinius, o kiti nekant­riai laukia, kuomet galės įsigyti įvairių grožybių sau ar savo buičiai. Na, yra ir tokių, kurie ateina tik akis paganyti į nagingų meistrų pagamintus kūrinius.

I. Bajorūnė teigė, kad viena perkamiausių prekių buvo išskirtinio skonio burokėlių traškučiai.

Kazimierinių kermošius šurmuliavo ir Kėdainiuose, Kultūros centro fojė. Čia susirinkę kelios dešimtys pardavėjų nuo pat ryto siūlė įsigyti įvairių savos gamybos darbelių, nuo kurių grožio raibo akys. Spalvingos verbos, įvairia technika marginti kiaušiniai, bičių vaško žvakės, įvairūs rankdarbiai bei papuošalai – tai ir dar daugiau buvo galima įsigyti šiųmetėje mugėje. Beje, viena populiariausių prekių buvo ir išskirtinio skonio burokėlių traškučiai, kuriuos pardavinėjo senamiestyje įsikūrusios krautuvėlės pardavėja I. Bajorūnė.

Ieško savų unikalių technikų
Kermošiuje buvo pardavinėjami pačiais įvairiausiais būdais pagaminti rankdarbiai, kuriuos kruopščiai ir su meile gamino Vilainių darbštuolės – būrelio „Rankdarbių kraitė“ moterys.

„Dekupažu galima papuošti ir senus įdomios formos butelius, senus arbatinukus“, – sakė V. Augulienė.

„Klubo užsiėmimai vyksta reguliariai, tad moterys šiai mugei ruošėsi jau iš anksto. Jos kiekvieną savaitę kuria pačius gražiausius dalykus, mokosi naujų rankdarbių gaminimo subtilybių“, – pasakojo klubo narė Vitalija Augulienė.
Ji kermošiuje siūlė įsigyti dekupažo technika puoštų indų. Tiesa, mums įprastą dekupažo techniką moteris kiek patobulino ir sukūrė savitą metodą. „Dekupažas puikus tuo, kad antram gyvenimui galima prikelti senus rakandus arba įvairius kitus daiktus, kuriuos mes lengva ranka dažniausiai išmetame. Pavyzdžiui, skardinės dėžutės nuo sausainių – jas skoningai papuošus galima paversti dėžutėmis įvairiems smulkiems daiktams, papuošalams susidėti. Ir nereikalingas daiktas pasidaro reikalingas. Dekupažu galima papuošti ir senus įdomios formos butelius, senus arbatinukus“, – sakė V. Augulienė. Eilinis dekupažas yra tada, kai paprasta servetėlė užklijuojama. Tačiau įvaldžius šį būdą, prasideda kūryba ir ieškojimai, kaip galima padaryti įdomiau. „Viską, kas man šauna į galvą, išbandau. Žinoma, ne visada pavyksta, bet nepaliauju ieškoti naujų formų. Šie mano darbeliai atrodo lyg būtų puošti oda ar keramika – šį puošimo būdą sugalvojau pati“, – šypsojosi V. Augulienė.

Žvakės su paslaptimi
Krakiškių sutuoktinių poros Usevičių rankų darbo natūralaus bičių vaško žvakės akį traukė savo įmantriomis ir subtiliomis formomis. Paėmus žvakę į rankas, nosį paglosto švelnus ir saldus jos kvapas.

Žvakes jau 14 metų gaminanti L. Usevičienė teigė, kad lietuviai vis labiau pradeda vertinti natūralaus vaško žvakes.

„Žvakes gaminame jau 14 metų. Pati pradžia buvo paprasta – pradėjome auginti biteles, pagalvojome, kad prie bitelių reikia kažką pagaminti ir iš vaško. Mano močiutė gamino žvakeles senoviniu būdu, todėl pasižiūrėjau ir pati pradėjau jas taip gaminti. Vėliau gavau tautinio paveldo sertifikatą“, – sakė žvakes pardavinėjusi Lilija Usevičienė.
„Žvakes darome rankomis, senoviniu būdu. Lipdytinės žvakės yra kočiojamos, o lietinės yra tokios, kurias reikia pakabinti ant specialaus vainikėlio ir pilti vašką. Vaškas sluoksniuojasi ir pasidaro žvakės. Po to reikia jas dar kiek pakočioti“, – žmoną papildė Henrikas Usevičius. Ant prekybinio stalo buvo galima išvysti ir įmantrių formų žvakių bei žvakelių – joms lieti turimos specialios formos, vėliau žvakelės dar išraižomos. Beje, kai kurios žvakelės turi paslaptį – pati žvakė yra kruopščiai išraižoma, o akylesnis pirkėjas raižinyje gali rasti ir trumpą, nuoširdų palinkėjimą.
Pasak Usevičių, pastaruoju metu žmonės vis labiau domisi vaškinėmis žvakėmis, noriai jas įsigyja. „Pardavinėjame žvakes visoje Lietuvoje – nuo pat Vilniaus iki Telšių. Tie, kas supranta, kas yra natūralus ir sveikas produktas, tas labai perka. Jau turime ir savo nuolatinių klientų. Mes visoje Lietuvoje pirkėjais dar nesame nusivylę – pirkėjai geri yra visur. O ir dalyvauti įvairiose mugėse yra visokeriopai smagu – ir pasibūname, ir pabendraujame, ir naujų idėjų atsivežame“, – šypsojosi sutuoktinių pora.

T. Šidlauskienės margučiais domėjosi labai daug pirkėjų. Kiaušiniai marginti savita, deginto vaško technika.

Patys įvairiausi margučiai
Kermošiuje buvo gausu įvairiausiu būdu papuoštų velykinių simbolių – margučių. Štai tautodailininkė Loreta Steponavičienė kiaušinukus sugalvojo… apmegzti. Mezginyje galima įžvelgti gėlių, atgimimo simboliką, pajusti beateinančio pavasario jausmą. „Apmegzti kiaušinius sugalvojau pati. Mano pačios kurti ir raštai“, – šypsojosi moteris. Jai Kazimierinių kermošiuje į pagalbą atėjo ir jauniausioji dukra Laura – kruopšti ir naginga mergaitė ne tik pardavinėjo pačios darytas juostas, bet ir čia pat demonstravo, kaip šios juostos yra pinamos.
Buvo galima įsigyti ir originaliu būdu – degintu vašku – margintų vištų, žąsų kiaušinių. Išmarginti buvo ir apgavikai – mediniai kiaušiniai. „Kiekvienas kuriantis atranda ką nors savito ir unikalaus. Kaziuko mugei ruošiausi beveik visus metus, na, gal tik vasarą ne“, – šypsojosi Teresė Šidlauskienė.

Z. Vansevičienė tarp savo įspūdingųjų verbų. Visas verbų žaliavas moteris užsiaugina pati.

Kėdainiuose didelės verbos nemadingos
Kėdainių kermošiuje buvo galima įsigyti ir gražuolių įspūdingųjų verbų. Jas visas savo rankomis pagaminusi kėdainietė Zita Vansevičienė teigė, kad verbas gaminanti dar nelabai seniai. „Pati esu „prie meno“, mėgstu daryti visokius rankdarbius. Verboms žaliavos vasarą prisirenku iš pievų ir laukų, kai kuriuos augalėlius užsiauginu pati. Gyvenu sode, tad visos sąlygos ir auginimui, ir darbui yra puikios. Šias verbas sausį, vasarį gaminau vis pribėgdama – buvo toks tuštesnis laiko tarpas, nes nereikia eiti į daržus. Gamindama verbas, turiu savo braižą, gaminu iš to, ką turiu, bet paisau ir kėdainiečių skonio. Pastebiu, kad pas mus nėra populiarios labai didelės verbos“, – šypsojosi moteris. Dabar pats verbų gamybos pikas, tad jei nespėjote verbų įsigyti Kazimierinių kermošiuje, Z. Vanseviečienę ir jos kurtas verbas rasite savaitgalį Kėdainiuose vyksiančiuose turguose.
Kaziuko mugės ištakos siekia XVII a. pradžią. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII oficialiai paskelbė Kazimierą šventuoju, Lenkijos ir Lietuvos. Spėjama, kad nuo 1636 m. ir prasideda Kaziuko mugės istorija. Tada Vilniuje, Katedroje, imta rengti šv. Kazimiero atlaidus, o po bažnytinių iškilmių vykdavo prekyba ir pasilinksminimai.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.