Rudens lygiadienis šįmet stoja rugsėjo 22 d. 17 val. 21 min. Lietuvos laiku. Lygiadienis – tai momentas, kai Saulė atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos (Saulės kelio Zodiaku) sankirtos taške. Ne veltui lygiadienis įvyksta Saulei viešint Svarstyklių ženkle, nes tada visoje Žemėje, išskyrus ašigalių sritis, dienos trukmė beveik lygi nakties trukmei.

obuoliaiPo rudens lygiadienio šiauriniame Žemės pusrutulyje prasideda astronominis ruduo. Tiesa, dėl Žemės ašies procesijos lygiadienio taškas danguje yra pasislinkęs į kaimyninį Mergelės žvaigždyną. Paprastai lygiadienis įvyksta rugsėjo 22-23 d. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam kiek vėliau, rugsėjo 25-26 d., mat šviesos spinduliai, eidami pro Žemės atmosferą tarsi pro kokį lęšį, lūžta ir šiek tiek pailgina šviesiąją paros dalį.

Nuo seno itin glaudus žmogaus ir gamtos ryšys, deja, technokratijos pasaulyje nustumtas į antrąjį planą, tokiomis dienomis verčia atsigręžti į praeitį, iš naujo permąstyti save, ryšį su savo šaknimis, kad kasdieniame gyvenime būtų daugiau dvasinės ramybės, vidinės ir išorinės harmonijos.

Kiekvieną Rudens lygiadienį švenčiama rudens Lygės šventė, pabrėžiant šiltojo metų laiko pabaigą ir perėjimą į šaltąjį metų laiką. Nuo žilos senovės žinomi papročiai šiuo metų laiku atnašauti dievybėms už išaugintą, subrandintą derlių, tuo pabrėžiant ribų tarp skirtingų klimato sąlygų svarbą.

Senovės lietuviai šią dieną džiaugdavosi derliumi, dėkodavo dievui Žemininkui, aukodavo jam gyvulius. Aukoti atvesdavo po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Kaip teigiama XVI a. dokumentuose, ypač dažnai šiai dievybei būdavo aukojamas ožys, kuris laikytas vaisingumo simboliu.

Antra prielaida švęsti yra tai, kad nuo Rudens lygiadienio prasideda Ilgių metas, artėjama į Vėlines. Ugnis, simboliškai degusi ant kalnų, nusileidžia žemyn ir sugrįžta į namų židinį, kur rusens, bus apgaubta, globojama iki pavasario Lygės – šiltojo metų laiko sugrąžtų. Vasarą gaudę ragai užleidžia vietą kanklėms, žmogus atsigręžia į savo vidinį pasaulį, protėvių išmintį, santykį su aukštesnių – gilesnių sferų apraiškomis.