Pagardų gamybos ceche romantikos mažiau nei restorane – dideli katilai, gausūs produkcijos kiekiai, bet taip pat ir daug erdvės idėjoms. Štai taip jau beveik 25 metus, restorano šefo kepurę pakeitęs į pagardų gamintojo uniformą, kūrybiškai į savo darbą žvelgia UAB „DAUMANTAI LT“ skonio meistras Algis Kairys. O tos idėjos ateina ir vėlų vakarą, nurimus dienos šurmuliui, ir kelionėse, ir mėgaujantis maistu restorane.

Laikmetis tiko griauti standartus

– Jus pažįstame kaip unikalių pagardų kūrėją, patarimų ir receptų tautiečiams negailintį skonio meistrą. Tačiau ne mažiau įspūdingas, nors ir trumpesnis, buvo restorano „Pirkliai“ gyvavimo laikotarpis. Kokia buvo toji pradžia?

„Kai tik galiu, renkuosi kulinarines keliones – jos mane įkvepia“, – teigia UAB „DAUMANTAI LT“ pagardų gamintojas, skonio meistras Algis Kairys.

– Tai buvo permainų laikai – atkūrus Nepriklausomybę, visi jauni žmonės svajojo, ko galėtų imtis, ką sukurti, kad užsidirbtų. Galbūt galimybės buvo didesnės nei dabar, buvo daug nišų. Aš su keliais draugais taip pat ėmiausi verslo – gaminome iškabas, reklamas. Mums visai neblogai sekėsi, bet dabartinių „DAUMANTŲ LT“ savininkai ėmė mane kalbinti – koks tu menininkas, geriau atidarykime restoraną, mat jie turėjo patalpas senamiestyje, priešais Didžiosios Rinkos aikštę. „Pirklius“ įkūrė tuose namuose, kur dabar uždaryta kavinė šalia meno dirbinių parduotuvės. Man šis pasiūlymas buvo įdomus, nes galėjau realizuoti savo pomėgį gaminti maistą. Pagal specialybę esu maisto paruošimo technologas-technikas.

– Ar lengva buvo tais permainų laikais atidaryti restoraną?

– Sudėtinga buvo rasti net indų, ilgai vargome, kol radome specialių nedūžtančių prancūziškų lėkščių, kurios ir šiandien sveikutėlės ir naudojamos mūsų įmonėje. Pats pasiruošiau darbuotojus, o kadangi man pačiam buvo labai įdomu, sudominau ir juos. Paruošiau meniu, kuris tais laikais daugeliui buvo nesuprantamas. Pamenu, kaip, atnešus vištienos su vaisiais, moterys reikšmingai susižvalgydavo tarpusavyje (šypsosi – autorės pastaba). Tuo metu garnyrui būdavo patiekiami kopūstai, burokėliai, rauginti agurkai, svogūno laiškas, o alyvuogės ar apelsinai keldavo nuostabą.

– Bet Jūs nebijojote eksperimentuoti, iš kur anuomet sėmėtės europietiškų maisto gamybos idėjų?

– Baigiau prestižinį Vilniaus kooperacijos technikumą, kuris anuomet buvo ne mažiau populiarus nei universitetas. Įstoti buvo sunku, bet man pasisekė, nes tarnavusiems armijoje buvo lengvatų. Mokiausi su malonumu, nes nuo mažens jaučiau potraukį maisto gamybai. Jau nuo kokių septynerių metų paprastoje dujinėje orkaitėje kepdavau morengus iš kiaušinių baltymų. Mama būdavo patenkinta, bet po to gaudavau barti, nes kiaušinių trynius tai išmesdavau… (šypsosi – autorės pastaba).
Na, o technikume praktikos įgijau daugiau nei universitetuose studijavę draugai – praktikos užsiėmimai vykdavo nuo ryto iki vakaro, tai prikepdavome, privirdavome ir prisiragaudavome į valias (juokiasi – autorės pastaba). Be to, praktiką atlikdavome restoranuose Vilniuje, sanatorijose Palangoje, Nidoje. Teko daryti viską – nuo indų plovimo iki įvairiausių patiekalų ruošimo iš kitų šalių atvykstantiems turistams.
Atidarius „Pirklius“, man pavyko susitarti ir patekti į „Stiklių“ restorano virtuvę – pasižiūrėti, kaip dirba tikras kulinaras iš Prancūzijos. Žiūrėjome išpūstomis akimis: pamačiau, kaip drąsiai jis dirba su garnyrais, kepsniais, padažais. Visus šituos dalykus atsivežiau į Kėdainius.

Eksperimentų – tūkstančiai

– Kaip kėdainiečiai vertino „Pirklius“?

Pagardų gamybos subtilybėmis domėjosi ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

– Restoranas turėjo gerą vardą, jame vaišindavosi užsienio šalių verslininkai, kurie atvykdavo tartis dėl tuo metu privatizuojamų objektų. Mūsų restorane netgi yra pietavęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Kėdainiečiai iš smalsumo tikriausiai irgi visi buvo užsukę. Na, o pasibaigus privatizacijos procesui mums prasidėjo sunkesni laikai, žmonės nelabai turėjo pinigų vaikščioti po restoranus, o ir miestas nedidelis. Bet ir vėl atsirado nauja niša. Savininkai tuo metu jau gamino silkės užkandėles, kurios tuo metu buvo naujiena. Užpilų tuo metu Lietuvoje nebuvo, juos veždavo iš Lenkijos. Bičiuliams kilo mintis, kad galėčiau pagaminti padažą pats. Ką gi, po pusantrų metų eksperimentų restorane sukūriau majonezą, kurį jau buvo galima naudoti. Bet manęs rezultatas netenkino, todėl mokiausi Vokietijoje, o „ant kelio“ užvedė danai. Galiausiai padarėme gerą padažą, o tada kilo mintis naudoti jį ne tik užkandėlėms, bet ir pilstyti į indelius. Metas buvo dėkingas, šalyje veikė vienintelė majonezo gamykla, tad laiku pataikėme į traukinį ir užėmėme rinkos dalį. Prasidėjo augimas… Kelias buvo ilgas – daug darbo, eksperimentų, parodų, kol pasiekėme dabartinę gaminių įvairovę.

– Ar esate skaičiavęs, kiek pagardų rūšių sukūrėte?

– Tiksliai ne, bet būtų koks tūkstantis. Žinoma, prigijo ne visos. Šiuo metu gaminame daugiau kaip 100 skirtingų pavadinimų majonezą, majonezinius padažus, ekologiškus pagardus, kečupus, pomidorų padažus, adžiką. Kūrybos procesas nesustoja – nuolat turime naujų projektų. Daug produkcijos eksportuojame į kitas šalis, tad reikia tenkinti jų pirkėjų skonį. Natūraliai atsirado kitų šalių virtuvių skoniai, nes keliauti labai mėgstu – tiek darbo reikalais, tiek su šeima. Iš kelionių visada parsivežu žinių apie tų šalių virtuves. Kai tik yra galimybė, renkuosi kulinarines keliones – gaminti patiekalus gerame restorane su jo šefu arba stebėti, kaip gamina vietos kulinarai. Pavyzdžiui, plaukiant valtimi Vietname… Tai duoda impulsų, naujų minčių.

Kelionėmis reikia mėgautis

– Kokios kulinarinės kelionės paliko įspūdį?

– Labai įkvėpė Sicilija – šios salos laisva atmosfera, gamta ir maistas. Aplinkui jūra, tad šios salos meniu vyrauja jūros gėrybės. Naktį pro viešbučio langą smagu stebėti, kaip jos žvejojamos, o ryte, įsidėmėjęs, kurioje vietoje prisišvartavo valtis, eini valgyti ką tik kavinukėje pagaminto patiekalo. Tada supranti, kad kalmaras iš tiesų neprimena to, ką gali gauti mūsų parduotuvėse – jis labai minkštas. Nuostabu, kaip graikai Santarino saloje jį paruošia su ožkos sūriu ir saulėje džiovintais pomidorais.
Aš kelionėse neskubu. Man patinka būti vienoje vietoje, pajusti, kuo gyvena žmonės. Įdomu, kokius prieskonius parduoda kasdien turguje sėdinti močiutė, ką valgo tos vietovės gyventojai, kaip gamina virėjas. Mėgstu bendrauti su vietiniais žmonėmis, fotografuoti maistą. Fotografuoju maistą nuo senų laikų.

– O kur maistas jums pats skaniausias?

– Skaniausias maistas yra ten, kur jis auga per ištiestos rankos atstumą. Tada jis visą laiką šviežias. Štai užsukome Sicilijoje į nedidelę kavinukę – atrodo, kas ypatingo ten galėtų būti? Stovi senukas, varto ant iešmo aštuonkojį, dūmelis rūksta. Atnešė meniu – net nustebome, iš kur jie gali tiek daug patiekalų pasiūlyti? Ogi nieko nereikia: yra jūros gėrybių, šalia švieži pomidorai, puikus alyvuogių aliejus ir sūris, bazilikai, raudonėliai, rozmarimai ir kiti įvairiausi prieskoniai. Ir pica ten nuostabi. Kol lauki restorane užsakyto patiekalo, ispanai mėgsta atnešti pomidorų su druska, vokiečiai – duonos su spirgų rutuliukais. O Sicilijoje – pica. Traški tešla, šiek tiek pomidorų, keli ančiuviai, sūris ir alyvuogių aliejus šone pastatytas, užsipylei ir valgyk. Skanu be proto.

– Pasakojate taip vaizdžiai, kad net jaučiu tos picos skonį ir aromatą! Ar dažnai palepinate gurmaniškais patiekalais savo šeimos narius?

– Viena mėgstamiausių mūsų šeimoje – tailandietiška sriuba, nusižiūrėjau ją Tailande iš vieno virėjo. Į receptą įeina maždaug 24 ingredientai, o nepakartojamą, kiek rūgštų skonį suteikia šiaip jau nevalgoma ir pas mus retai auginama citrinžolė. Sūnus Donatas su šeima gyvena Vilniuje, dukra Monika – Kėdainiuose. Abu jie neblogi kulinarai. Gal ir anūkai Oliveris, Adomas ir mažasis Nojus paseks mano pėdomis. O kol kas su vyresniaisiais berniukais smagiai leidžiame laiką – kai atvažiuoja, sode kepame ant laužo bulves, gėrimės žvaigždėtu dangumi ir kalbamės apie gyvenimą. O visais mumis rūpinasi mano žmona Saulutė. Ji dirba slaugytoja vaikų poliklinikoje ir spėja pasirūpinti ne tik savo mažaisiais pacientais, bet ir anūkais, draugų vaikais, mano tėvais…

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.