Pelėdnagių kaimo moterys nepaliauja stebinti savo aktyvumu ir sumanymais. Ne viena pelėdnagiškė spėja palikti savo pėdsaką ir bendruomenės gyvenime, ir su bendraminčiais bei artimaisiais pabūti, ir širdžiai mieliems užsiėmimams laiko randa.

Tokius veltinukus Zita Kazokevičienė nuvelia per dieną.

Tokius veltinukus Zita Kazokevičienė nuvelia per dieną.

Zita Kazokevičienė – viena aktyvisčių, kuri spėja visur ir visada. Ji aktyvi savojo kaimo bendruomenės centro sukurto teminio „Pelėdų kaimo“ narė, ir idėjų studijos „Mano namai“ kūrėja.
„Mano laiko netrūksta niekam. Tiesiog, kai daug ką darai, tai atrodo, kad ir diena pailgėja. Spėju visur, kur tik noriu“, – sakė Z. Kazokevičienė. Moteris atvira – ji daug laiko skiria kūrybai, o ko išmoksta pati, mielai dalijasi su kitais.

Rankdarbiams įkvėpė mama
Zita Kazokevičienė su rankdarbiais draugauja jau seniai. „Matyt, mama mane įkvėpė tam užsiėmimui. Atsimenu, kad mama mėgo megzti ir siuvinėti kryželiu. Be to, ji mums su broliu buvo nuvėlusi ne vienerius veltinukus. Į mokyklą eidavome su gerais šiltais batais, bet po sniegus žaisti mėgdavome kojas apavę mamos darbo veltinukais. Aš turėjau baltus, o brolis pilkus. Juos mama veldavo iš paprastos avies vilnos. Anuometiniai veltiniai nebūdavo tokie gražūs kaip dabar. Tačiau jie buvo labai šilti, patogūs ir patvarūs“, – prisiminimais dalijosi pelėdnagiškė.

Panašu, kad tampame pirtį mylinčių žmonių kraštu, nes populiariausia Zitos Kazokevičienės prekė – kaitinimuisi skirtos veltos kepuraitės.

Panašu, kad tampame pirtį mylinčių žmonių kraštu, nes populiariausia Zitos Kazokevičienės prekė – kaitinimuisi skirtos veltos kepuraitės.

Pati susirgo veltinio liga
Dar prieš porą metų Zita Kazokevičienė net pagalvoti nebūtų drįsusi, kad pati imsis vilnos vėlimo.
„Su baltu pavydu vis žiūrėdavau, kaip kai kurios bičiulės velia papuošalus, veltinius, net šalikus. Visąlaik pagalvodavau, kad man tai per daug sudėtingas užsiėmimas. Todėl Žydrei Jasudavičienei suorganizavus vėlimo seminarą į jį nuėjau be didelio entuziazmo. Galvojau, pabandysiu ir viskas. Tačiau viskas pasisuko kiek kitaip. Žydrė pasiūlė nusivelti šlepetes. Jų gamybos ėmiausi su dideliu entuziazmu. Kai pabaigiau darbą, dar panorau jas pagražinti. Dabar labai džiaugiuosi, kad jau antrą žiemą šaltesnėmis dienomis galiu įsispirti į šiltas ir patogias pačios nusiveltas šlepetes“, – artimą pažintį su vilna prisiminė Z. Kazokevičienė.
Pamačiusi, kad šlepetes nuvelti nėra sudėtinga, o tai gana įdomu, Zita ėmėsi jų gamybos visiems artimiesiems. Dabar pelėdnagiškės rankomis nuveltomis šlepetėmis avi ir sūnus, ir marti, ir draugės. „Kaskart veldama atrandu kažką nauja ir nepatirta. Kaskart savo darbus patobulinu. Moterims skirtus darbus papuošiu vienaip, vyrams – kitaip. Man patinka kruopščiai atlikti darbai, bet natūralūs“, – sakė Z. Kazokevičienė.

Agurkų šventė įkvėpė naujoviškai papuošti muiliukus.

Agurkų šventė įkvėpė naujoviškai papuošti muiliukus.

Su vilna draugauja nuolat
Be šlepečių, Zita velia pirties kepures. O pastaruoju metu vis dažniau apvelia muiliukus. „Tie muilai – savotiškos, gražios ir patrauklios dovanos. Jis ir praktiškas, ir universalus. Pasiimi tokį muilą, sušlapini ir muiluojiesi. Jokių plaušinių nebereikia.
Šiųmetei Agurkų šventei su Žydre sumanėme muilus apvelti ne paprastai, bet padaryti stilizuotus agurkėlius. Patikėkit, koks buvo susidomėjimas tokiu suvenyru“, – šypsojosi veltinio meistrė.
Z. Kazokevičienė velia namuose, virtuvėje. „Vilnos nusiperku internetinėse parduotuvėse. Taip būna pigiau negu specializuotose krautuvėlėse. Kadangi susirgau vėlimo liga, tai dabar be prisilietimo prie jos nepraleidžiu beveik nė dienos. Kai tik turiu laisvo laiko, taip ir imu vilną į rankas. Kartais veliu šlepetes, kartais pirties kepures, kartais muilus gražinu. Su savo darbais vykstu į įvairias muges. Pastebėjau, kad paklausiausia prekė – pirčių kepurės. Panašu, kad tampame pirties malonumus mylinčių žmonių kraštu, nes pirtimi domisi vis daugiau tautiečių“, – sakė Z. Kazokevičienė.

Zita Kazokevičienė (kairėje) dėkinga likimui, kad sutiko Žydrę Jasudavičienę (dešinėje), išmokiusią draugystės su vilna.

Zita Kazokevičienė (kairėje) dėkinga likimui, kad sutiko Žydrę Jasudavičienę (dešinėje), išmokiusią draugystės su vilna.

Nesustoja, kol nebaigia
Z. Kazokevičienė nemoka darbo numesti įpusėjusi. Moteris atvira – kad ir ką bedarytų, rankdarbio nepadeda į šalį, kol jo neužbaigia. „Net neįsivaizduoju, ar veltinį būtų galima velti kelias dienas. Aš veliu pasirinktą daiktą iki pabaigos. Sudėtingiausia būna su aulinėmis šlepetėmis. Jas suvelti užtrunka visą dieną. O kepurėms reikia dvigubai mažiau laiko. Visada ieškau įdomių spalvų derinių, naujų raštų ar formų. Kartais darbus pagražinu spalviniais deriniais, o kartais naujomis, papildomomis detalėmis. Beveik visada imdamasi vieno ar kito kūrinio jau turiu viziją, kaip jis atrodys. Ir beveik visada sumanymus pavyksta įgyvendinti“, – sakė pelėdnagiškė.

Pernai su kitomis kūrybingoms pelėdnagiškėmis Z. Kazokevičienė (antra iš kairės) iš vilnos kūrė paveikslus.

Pernai su kitomis kūrybingoms pelėdnagiškėmis Z. Kazokevičienė (antra iš kairės) iš vilnos kūrė paveikslus.

Patarimų skuba pas mokytoją
Z. Kazokevičienė labai džiaugiasi sulaukusi savo mokytojos Žydrės Jasudavičienės padrąsinimų, paskatinimų ir pamokymų. „Kai kas nors nepavyksta, visada žinau, kad naudingų patarimų ir pamokymų sulauksiu aplankiusi Žydrę. Labai šaunu, kad būtent ji yra mūsų kaimo kultūros namų vadovė. Žydrė – itin kūrybinga, draugiška ir sumani moteris. Jos galvoje nuolat sukasi įdomių minčių ir idėjų. Smagu, kad Žydrė noriai savo žinias perduoda kitoms kaimo moterims. Mane išmokiusi mokytoja veltinio paslapčių išmoko iš kitos pelėdnagiškės – Valerijos Rovbut. Taip mes ir gyvename besimokydamos viena iš kitos ir drąsindamos viena kitą“, – nenuobodžiu gyvenimu pasidžiaugė Z. Kazokevičienė.

srtrf

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.