Vienas geriausių plytelių klojėjų pasaulyje? Kodėl gi ne!

Gabumai ir galimybės jiems atsiskleisti – turbūt tai svarbiausia, kad nukeliautum toli. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. „Ir kas galėjo pagalvoti, kad pasieksiu tokių aukštumų su tokia žemiška specialybe!“, – nueitu keliu pats stebisi buvęs kėdainietis, dabar Šiaurės Airijoje gyvenantis Armondas Tamulis.

Šiemet 20-metis jaunuolis, besimokantis sienų ir grindų plytelių klojėjo amato, tapo profesinių įgūdžių konkurso „WorldSkills“ nugalėtoju nacionaliniu mastu – vaikinas buvo nepralenkiamas Jungtinėje Karalystėje. O prieš savaitę Armondas grįžo iš šio konkurso pasaulinio finalo, vykusio Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Abu Dabyje.

„Jau vien dalyvaudamas šiose varžybose jaučiausi nugalėtoju, ir esu be galo laimingas, kad pasiekiau tokių aukštumų“, – tvirtina vaikinas. Nors šiemet geriausiu pasaulio plytelių klojėju jis ir netapo, gabiam jaunuoliui viskas dar – prieš akis.

Savo patirtimi Armondas siekia įrodyti, kad net ir žemiška plytelių klojėjo specialybė gali nuvesti labai toli – iki profesinių aukštumų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Daugiau praktikos nei teorijos

– Pirmiausia smalsu, kokie vėjai tave atpūtė į atšiaurią Šiaurės Airiją?

– Prieš 10 metų mano mama nusprendė pakeisti gyvenimo sąlygas, nes Lietuvoje pragyventi buvo sunku. Tad ji susikrovė lagaminą ir išvyko ieškoti laimės į Šiaurės Airiją. Man ši šalis tiko ir patiko nuo pat pirmų dienų, čia jaučiuosi kaip namuose. Gyvename Armagh grafystėje, Portadown mieste.

– Kaip sekėsi adaptuotis naujoje šalyje, ar šiandien dar jautiesi esąs lietuvis?

– Pradinėje mokykloje iš pradžių buvo sunkoka, nes nemokėjau anglų kalbos, bet vėliau susiradau daug draugų, išmokau angliškai, dabar netgi kalbu su vietiniu akcentu – kaip tikras airis. Tačiau lietuvių kalbos nepamiršau, nors bendrauti man yra lengviau anglų kalba. Ir su Kėdainiais ryšių nenutraukiau, grįžtame čia atostogų, o kai buvau mažesnis, vasaromis netgi lankydavau Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklą.

– Kaip nutarei mokytis kloti plyteles, gal airiai labai anksti vykdo mokinių „profesinį orientavimą“ ir pastebi jų polinkį vienai ar kitai veiklai?

– Šiaurės Airijoje 14 metų mokiniai, šalia pagrindinių mokymo dalykų, turi pasirinkti ir dvi specialybes, kuriose norėtų gilinti žinias. Tuo metu nežinojau, kuo norėčiau būti užaugęs, tad pasirinkau pirmas į galvą šovusias specialybes. Viena iš jų buvo plytelių klojimas. Dabar tuo pasirinkimu labai džiaugiuosi, nes nuo pirmųjų dienų aš pats ir mokytojai pastebėjo, kad tam esu labai gabus. Ir kas galėjo pagalvoti, kad pasieksiu tokių aukštumų, mokydamasis tokios žemiškos specialybės! Man patinka ir tai, kad mokantis buvo daugiau praktikos nei teorijos. Čia labai populiari pameistrystė. Prie knygų sėdėti man visai nepatinka, bet štai darbą padarau su mielu noru.

Dvidešimties metų studentas jau turi sukaupęs laimėjimų ir apdovanojimų kolekciją. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Reikia atsidavimo

– Kas paskatino praktinius įgūdžius išbandyti konkursuose?

– Southern Regional koledžo mokytojai pastebėjo, kad esu gabus, ir pradėjo siūlyti dalyvauti konkursuose. Jau pirmaisiais metais užėmiau antrąją vietą tarp koledžo mokinių, kitąmet nugalėjau Šiaurės Airijos plytelių klojėjų konkurse ir visos Jungtinės Karalystės konkurse. Taip užsitikrinau vietą dalyvauti pasaulinėse varžybose Dubajuje. Šiose varžybose man teko sukurti tris sudėtingus darbus pagal brėžinius, tarp kurių buvo Abu Dabio oro linijų ir Jungtinių Arabų Emyratų emblemos, o visa tai reikėjo padaryti per 22 valandas. Varžiausi su 26 pasaulio šalių atstovais – tai buvo fantastiška patirtis! Šią patirtį noriu panaudoti tam, kad parodyčiau jauniems žmonėms, kiek daug galima pasiekti išmokus šio žemiško amato.

– Kuo įdomi tavo pasirinkta profesija?

– Ši profesija yra įdomi tuo, kad nėra tokios pačios darbo dienos. Kiekvieną dieną – nauji projektai, nauji veidai, nauji įgūdžiai. Šis darbas reikalauja žinių, kruopštumo, praktinių įgūdžių. Esu atsidavęs savo darbui šimtu procentų, man patinka tai, ką darau. Nesėdžiu sudėjęs rankų namuose, o daug dirbu, praktikuojuosi. Gal todėl ir sekasi. Rengdamasis konkursui, pagalvojau, kad aš ir mano komandos draugai, kitų specialybių atstovai, su sportininkais turime daugiau bendro nei būčiau įsivaizdavęs. Nesvarbu, kam rengiesi – sporto ar įgūdžių varžyboms, visur reikia be galo daug sunkaus darbo ir atsidavimo.

Kloti plyteles – nenuobodu!

– Kokios mintys sukasi galvoje, kai atlieki savo darbą?

– Dirbdamas visada stengiuosi įgyvendinti ir patenkinti kliento norus ir lūkesčius. Klojant plyteles reikia labai susikaupti, nes menkiausia klaidelė gali sugadinti visą darbą, todėl mano mintys sukasi tik apie darbą ir kaip jį atlikti, kad klientas būtų patenkintas. Jeigu klientas laimingas – laimingas ir aš.

– Ar tokiame praktiškame, kruopščiame darbe lieka vietos kūrybai, vaizduotei?

– Iš tiesų taip, galbūt tai bus netikėta, bet mano darbas reikalauja daug kūrybos ir vaizduotės! Minčių apie tai man netrūksta, tad visada patariu klientams, kaip gražiau ir geriau atrodytų galutinis variantas.

– Ar planuoji savo ateitį sieti su šia profesija?

– Pasiūlymų gaunu jau dabar – dirbti mokykloje, ruošti jaunuolius varžyboms. Taip pat norėčiau išvykti padirbėti ir pakeliauti po Australiją. Be to, turiu vilčių, kad po varžybų Dubajuje atsivers dar kiti keliai.