„Mane suformavo Lietuvos gamtovaizdžiai, jos spalvos, kvapai, dangus, telūrinės jėgos, kurios tikriausiai egzistuoja“, – apibūdindamas savo kilmę, knygoje ,,Tėvynės ieškojimas“ rašė Česlovas Milošas.
Sovietmečiu apie šį iš Kėdainių krašto kilusį Nobelio premijos laureatą žinojo tik literatūrologai ir vienas kitas skaitytojas.

Viena garsiojo slėnio dalis užsėta kvietrugiais, kurie Česlovo Milošo šlovinto gamtos natūralumo nė kiek neprimena. Arčiau Nevėžio – dar prasčiau: žemę kažkas suarė ir paliko niekuo neužsėtą. Dabar ten siūruoja žmogaus ūgio usnys.

Viena garsiojo slėnio dalis užsėta kvietrugiais, kurie Česlovo Milošo šlovinto gamtos natūralumo nė kiek neprimena. Arčiau Nevėžio – dar prasčiau: žemę kažkas suarė ir paliko niekuo neužsėtą. Dabar ten siūruoja žmogaus ūgio usnys.

Dabar Č. Milošu didžiuojamasi tiek visoje Lietuvoje, tiek atskirai Kėdainių rajone, kuriame šis didis vyras gimė.
Išgarsino visame pasaulyje
Šiais laikais jau daug kas žino, kad vienintelis iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas gimė dabartinės Vilainių seniūnijos Šetenių kaime, prie pat Nevėžio.
Ypatingą reikšmę Č. Milošo asmenybės formavimuisi turėjo per potvynius užliejamas Nevėžio slėnis: medumi kvepiantys jo žolynai, bičių ir širšių dūzgesys, pakrančių krūmai, šlaitų liepos, ąžuolai, uosiai.
Labai jauname amžiuje susižavėjimas tampa tarsi ritualiniu veiksmu, turinčiu įtakos visam likusiam gyvenimui.
Nevėžio slėnis Č. Milošui turėjo būtent tokią įtaką. Vėliau kūrėjas jį pervadino ne lietuviškai auditorijai lengviau ištariamu bei įsimenamu Isos slėniu ir išgarsino visame pasaulyje.
Dėl nepakartojamo natūralaus grožio ir paslaptingumo Nevėžio slėnis į būsimo Nobelio premijos laureato sąmonę įsirėžė net kaip mistifikuota vieta: esą jame kaip niekur kitur daug velniukų.
Žmonėms tie velniukai pasirodo tik tada, kai patys to nori. Mačiusieji sako, kad tai – nedideli devynmečio vaikiščio ūgio padarai, į kaselę supintais plaukais, žaliais frakeliais, krakmolytų nėrinių krūtinėmis, mūvį baltomis kojinėmis ir aukštakulniais bateliais – jais stengiasi paslėpti kanopas, kurių gėdijasi.
Visa tai Č. Milošas patyrė, po Nevėžio slėnį braidydamas vaikystėje. O ką poetas ten pamatytų dabar?

1992-ųjų vasarą, po 52 metų sugrįžęs į gimtinę, Česlovas Milošas braidžiojo dar po natūralią savo vaikystės pievą.

1992-ųjų vasarą, po 52 metų sugrįžęs į gimtinę, Česlovas Milošas braidžiojo dar po natūralią savo vaikystės pievą.

Panašiau į tyčiojimąsi
Ogi viena garsiojo Nevėžio slėnio dalis užsėta kvietrugiais, kurie Č. Milošo apdainuoto gamtos natūralumo nė kiek neprimena.
Arčiau Nevėžio – dar prasčiau: Nobelio premijos laureato išgarsintą slėnį kažkas suarė ir paliko niekuo neužsėtą. Dabar ten siūruoja žmogaus ūgio usnys.
Nesunku atspėti, ką galvotų poetas tokį savo vaikystės slėnį pamatęs. Ne geresnę nuomonę apie mus susidaro ir bet kas bent šiek tiek nutuokiantis apie pasaulinę literatūrą.
Žvelgiant į sudarkytą slėnį, kalbos apie rūpestį Č. Milošo atminimo įamžinimu labiau panašios ne į pagarbą, o į patyčias.

Planas suarti draudžia
Šviesesnių vilčių teikia nebent tai, kad dėl sudarkyto slėnio išgyvena eiliniai žmonės – jie ir paskambino į redakciją: ,,Gelbėkite Nobelio premijos laureatą menančią vietą!“
Pažiūrėjome į planus. Ir ką Jūs manote? Ogi Č. Milošo išgarsintas slėnis įtrauktas į ypač didelio potencialo kraštovaizdžio zoną, kurioje neleidžiami jokie žemės ūkio darbai.
Vadinasi, popieriuje Č. Milošo atminimu tarsi ir pasirūpinta. O realybėje?
Realybėje vien deklaruoti rūpestį nepakanka. Reikia ir rūpintis. Juolab kad atsakingų institucijų netrūksta – seniūnija, savivaldybė, žemėtvarkininkai, paveldosaugininkai, turizmo organizatoriai, ekologai… Negi maža?

About The Author

Related Posts

One Response

  1. Odeta

    Čia ir atsiskleidžia tikroji mūsų kultūra – mitingus rengiame, juose labiau save negu Milosą rodome, o jo visame pasaulyje išarsintą slenį paverčiame eiliniu piktžolėtu lauku…

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.