Visų pirma dera pripažinti, kad mūsų laikas, praleistas darbe, ir tas, kurį iš tiesų skiriame darbui, – skirtingai dalykai. Ar iš tiesų esame perkrauti?

Ar kada nors susimąstėte, kiek iš tiesų reikia laiko, kad atliktumėte visus suplanuotus šios dienos darbus? Greičiausiai ne, nes panašios mintys neteikia jokio džiaugsmo.
Šiais laikais mes tampame vis labiau užimti. Darbe praleidžiame pernelyg daug laiko, nuolatos galvojame apie darbą, nešamės jo į namus. Galiausiai visiškai nebeturime asmeninio laisvalaikio.
Natūraliai daugėja streso, kurį ir sukelia apsikrovimas darbu.

„Jums pasisekė – jūs turite darbą“;
„Jums teks daryti daugiau su mažesniu atlyginimu“; „Jei to nepadarysite, rasime tą, kuris padarys“.
Ar neteko girdėti kažko panašaus?
Taigi, kaip kovoti su tokiomis darbų apimtimis? O jei mums pavyks išskirstyti darbų kalnus, kas nutiks su kita mūsų gyvenimo puse? Kas nutiks su mylimaisiais, šeima, vaikais, viltimis, svajonėmis, ambicijomis? Su visu tuo, ko norėjome gyvenime pasiekti ir kas visiškai nesusiję su darbu? Nejaugi gyvenimas XXI amžiuje – tai tik uždarbis kasdienei duonai ar paskolai išsimokėti?
Atsakymas: ne! Mūsų gyvenimas neturėtų būti pripildytas tik darbo. Išeitis yra. Bet kad ją rastumėte, turite išsiugdyti tam tikrą įprotį. Jums reikia išmokti daryti mažiau.

Mirtis nuo per didelio krūvio
2007 metų lapkričio 30 d. Nagojos (Japonija) miesto teismas priėmė Chiroko Jočimo ieškinį prieš
„Toyota“ kompaniją. Ši moteris pareiškė, kad jos vyras Keniči – trečios kartos „Toyotos“ bendradarbis – mirė 2002 metais, būdamas vos 30-ies, ir taip pat buvo pervargimo (japonai turi terminą „karoši“) auka. Jis mirė darbo vietoje, 4 val. ryto. Paskutinius pusę metų jis dirbo daugiau kaip po 80 val per savaitę viršvalandžių. Savaitę prieš mirtį jis buvo prasitaręs: „Jaučiuosi laimingas tik kai galiu išsimiegoti.“
Minėtas žmogus dirbo kokybės skyriaus vadovu ir tuo metu, kai nebuvo užimtas gamyboje, jis apmokydavo darbuotojus, dalyvavo susirinkimuose ir rengė ataskaitas. Beveik visa ši veikla buvo laikoma neapmokamu darbu. Teismas vis dėlto priėmė sprendimą, kad visos šios valandos buvo neatsiejama Keniči darbo dalis ir priteisė jo žmonai kompensaciją.
„Karoši“ pažodžiui verčiamas kaip „mirtis nuo per didelio krūvio“. Svarbiausios medicininės „karoši“ priežastys – streso fone įvykstantis infarktas ar insultas. Pirmasis „karoši“ atvejis buvo užfiksuotas 1969 metais, kai nuo infarkto mirė 29-metis žiniasklaidos kompanijos bendradarbis.

Kodėl amerikiečiai neina atostogų?
Panašus santykis su darbu egzistuoja ne tik Japonijoje. Vidutiniam amerikiečiui, dirbančiam visą darbo dieną, skirta 14 dienų atostogų per metus, bet dauguma išnaudoja tik 12 dienų. Tyrimai rodo, kad daugiau kaip pusė amerikiečių paaukoja atostogas dėl darbo. Maždaug pusė dirbančių amerikiečių išnaudoja mažiau nei 10 dienų atostogų per metus, o apie 25 proc. iš viso neatostogauja. Galima numanyti, kad pastarieji dirba ir per išeigines – ima darbo į namus, tikrina elektroninį paštą, atsakinėja į skambučius, susijusius su profesine veikla.
Remiantis tuo pačiu tyrimu, amerikiečiai darbe praleidžia po 7,99 valandos per dieną (palyginimui: 2010m. tai buvo 7,82 val.). Sakysite – nedidelis skirtumas, kas čia tokio? Ogi štai kas: tos 7,99 val. darbe praleidžiamos kiekvieną dieną, t. y. tokio suvokimo kaip darbo diena, darbo savaitė nebelieka, nes dirbama visas 7 dienas per savaitę.
Panašu, kad amerikiečiai itin atsidavę darbui, viršvalandžiai jom kažkas panašaus į nacionalinę tradiciją. Vidutinis amerikietis dirba apie 1695 valandas per metus. Bet iš tiesų toks valandų skaičius amerikiečius pastato viso labo į 19 vietą pasaulio reitinge. Pirmauja čia – Pietų Korėja su 2193 valandomis. Ketvirtoji – Rusija su 1973 valandomis darbui per metus.
Paprastai padidintą krūvį priimame ne savo noru. Mes apkrauname save ir nuolatinės baimės dėl atleidimo. Taip pamažu visa žmogaus egzistencija pradeda suktis tik apie darbą ir prarandamas suvokimas, kas iš tiesų yra gyvenimas, kas mums iš tiesų yra svarbiausia.

Ideali darbo diena
Tiesą sakant, didelė dalis laiko, kurį praleidžiame darbe, išeikvojama veltui, tuščiai. Tie vadovai, kurie deda lygybės ženklą tarp buvimo darbe ir produktyvumo, yra mažų mažiausiai kvaili. Mintis apie tai, kad žmonės gali dirbti ištisas valandas ilgą laiką ir išlikti produktyvūs, yra juokinga.
Įsivaizduokite. Anksti ryte atvykstate į darbą, kuriame vakar užsisėdėjote iki išnaktų, t. y. grįžote ten, kur buvote vos prieš kelias valandas. Ir taip vyksta ne pirmą kartą. Greičiausiai darbo vietoje užkandate sumuštinį, o ir vakare ko gero, jėgų pakako tik pusfabrikačiui į mikrobangę įdėti.
Sportuoti laiko nėra. Pasikalbėti apie bendrus reikalus su artimaisiais laiko taip pat nebelieka. Ir per išeigines jums ne poilsis galvoje – juk dirbate. „Toks gyvenimas“, – atsikvepiate.
Kaip praleidžiate savo tipinę darbo dieną? Jūs žinote, kad teks dirbti 12–15 valandų, todėl jums atrodo, kad laiko turite į valias.
Iš pradžių ramiai išgeriate kavos. Paskui kažkas užbėga pas jus paplepėti – juk laukia ilga darbo diena, laiko tikrai yra. Vakare, taip ir nepradėję daryti to, kas išties svarbu, jūs sau tariate: „Pradėsiu rytoj, su šviežia galva“, ir imate tikrinti elektroninį paštą.

Jokio efektyvumo!
Dabar įsivaizduokite kitą situaciją. Jūs turite viso labo 8 valandas, o septintą vakaro turite svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Kaip dabar praleisite savo darbo dieną?
Jūs ją suplanuosite. Sudarysite sąrašą darbų, kuriuos būtina užbaigti šiandien, kad galėtumėte išeiti anksčiau. Žymiai griežčiau elgsitės su tais, kurie panorės tuščiai pavogti jūsų laiką – juk negalite pavėluoti, todėl būtinai laikysitės savo plano.

O kaip dėl našumo? Jis sumuš visus rekordus – tokios dienos būna nepaprastai produktyvios.
Taigi, kurią dieną pasirinksite jūs?
Kaip atsisakyti kai kurių darbų?
Jei problema slypi tame, kad reikia padaryti pernelyg daug, o laiko tam nepakanka, tada akivaizdu, kad kiekvieną kartą, kai sutinkate imtis naujo (papildomo) darbo, jūs dar labiau pagilinate šią problemą. Kas jei nesiimtumėte dar kažko papildomai? Kitais žodžiais – jūsų paprašė, o jūs atsisakėte.
Pirma užduotis. Kai jums kitą kartą pasiūlys imtis papildomos veiklos – atsisakykite. Nesvarbu, kas tai bus – kažkas grandioziško ar visiška smulkmena. Jūsų užduotis – išrinkti tai, ko atsisakysite.
(Bus daugiau)
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.