Search
Pradžia

Šiandien krikščioniškasis pasaulis švenčia Verbų sekmadienio iškilmę. Verbų sekmadienio mišios vyko ir visose Kėdainių krašto bažnyčiose, į kurias su verbų šakelėmis rankose ir susikaupimu širdyse suplūdo tikintieji.

Verbų sekmadienis – tai sekmadienis prieš Velykas, kuriame paminimas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę. Jėzus buvo sutiktas kaip pranašas, Dievo sūnus. Įžengiant į miestą žmonės jam po kojomis klojo palmių ir alyvų šakeles.

Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių, alyvmedžių ar kitų medžių šakelės, vadinamos verbomis. Lietuvoje verboms paprastai naudojamos kadagių ar sprogstančių gluosnių šakos.

Kėdainių krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo tikima, kad pašventintos verbos apsaugo nuo žaibo įtrenkimo ir visokio blogio, todėl jos buvo nešamos namo ir laikomos garbingoje vietoje. Verbų sekmadienio rytą kadagio šakele plakami miegaliai – tol, kol jie pažada velykinį margutį. Senoji, praėjusių metų verba pagarbiai sudeginama. Šių tradicijų laikomasi iki šiol.

Kokia gi šiandieniniam krikščioniui Verbų sekmadienio prasmė? Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonas, dekanas kunigas Norbertas Martinkus sako, kad kiekvienas krikščionis šiandien prisimena, su kokia meile ir pagarba Išganytojas tądien žmonių buvo sutiktas Jeruzalėje, ir kaip netrukus jis buvo išduotas, pasmerktas kančiai, o vėliau prisikėlė.  Verbų sekmadienį prasideda Didžioji, arba Kančios savaitė. Ji mini Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.

„Verbų sekmadienis – tai įžanga į išgyventą Kristaus kančią. Ragintina ir kviestina kasdien, o ypač – šią savaitę ateiti į bažnyčią išgyventi Viešpaties artumą. Kančios išgyvenimas svarbus kiekvienam. Be kančios nerastume atramos. Kviečiu pamąstyti apie tai, kad Viešpats yra mūsų viltis, paguoda, ramybė, per tai mes atrandame save pačius“, – sako dvasininkas.

Dekanas kunigas Norbertas Martinkus šį laikotarpį kviečia nepamiršti ne tik išpažinties, bet ir artimo meilės. Geri darbai sustiprina ne tik mūsų sąžinę. Kartais tik jais galima ištaisyti kasdieniškas, paprastas nuodėmes, kurių, nekeisdami savo požiūrio į artimą, nepradėdami jo mylėti neištaisysime.