Dažnas mūsų esame įpratę apie šventes galvoti per pramoginę, vartotojų prizmę: ką nusipirkti, kur atšvęsti, ką pagaminti ir t.t… Tačiau šios pastarosios, priešvelykinės dienos bei didžioji šv. Velykų diena talpina prasmę, kurios nepamatysime, nenusipirksime, nepačiupinėsime rankomis…

Arvydas Malinauskas, evangelikų liuteronų kunigas, kviečia nepasimesti tarp įvairių išorinių atributų bei dekoracijų, o šventės esmės ieškoti savo širdyje. (Vaido Juškos nuotr.).

„Kėdainių mugė“ paklausė evangelikų liuteronų kunigo Arvydo Malinausko, ką Velykos reiškia šiuolaikiniam žmogui ir kiek svarbios (ir ar svarbios apskritai) tradicijos bei įvairūs ritualai, lydintys šią šventę.

– Šv. Velykos yra bene svarbiausia krikščioniška šventė. Susikaupimas ir rimtis prasideda nuo Didžiojo ketvirtadienio. Papasakokite, kuo visos šios dienos, pradedant Didžiuoju ketvirtadieniu ir baigiant Velykomis, yra svarbios krikščioniui?

– Tradiciškai kalbant, Didžiąja vadinama savaitė yra įžanga į Velykas, kurių metu švenčiame Kristaus prisikėlimą. Didysis ketvirtadienis yra diena, kuri mums primena įvykį, kurio metu Jėzus su mokiniais valgė paskutinę vakarienę bei mokiniams plovė kojas. Apie pastarąjį veiksmą, kuriuo Jis savo mokiniams ne tik žodžiais, bet ir pavyzdžiu paliko nusižeminimo ir tarnavimo žmonėms pavyzdį, rašoma Evangelijoje pagal Joną. Toks buvo visas jo gyvenimas, todėl tas Jėzus, kuris dailėje, o ypač kičiniuose paveikslėliuose, vaizduojamas kaip karalius, įsitaisęs valdovo soste, su karūna ant galvos, atrodo tikrojo Jėzaus parodija. Nieko panašaus jo gyvenime nebuvo. Jis kaip tik tokio įvaizdžio visaip kratėsi.

Verbų sekmadienį Jėzus į Jeruzalę įžengė ne ant balto žirgo, kaip turėjęs pasielgti gelbėtojas, bet ant asilėlio. Galima sakyti, kad šiuo pranašišku veiksmu Jis pasišaipė iš žmonių susikurto visagalio Mesijo įvaizdžio. Tačiau Jėzus juk atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, Jį garbintų, o pats tarnauti…

Didysis penktadienis – tai Jėzaus nukryžiavimo diena. Tądien kryžiai bažnyčiose paprastai yra uždengiami. Didysis šeštadienis – jau tylos diena, bažnyčiose nebūna Mišių. Tik vakare švenčiamas Velyknaktis, įžanga į šv. Velykų iškilmę. Kristaus prisikėlimo šventė – šv. Velykos – krikščionims yra ne mažiau svarbi nei šv. Kalėdos. Kaip apaštalas Paulius viename savo laiškų yra pasakęs „Jeigu Kristus neprisikėlė, tai mūsų tikėjimas yra tuščias“. Taigi, jei ne Kristaus prisikėlimas, krikščionybė netektų savo tikrosios prasmės.

Verbų sekmadienį Jėzus į Jeruzalę įžengė ne ant balto žirgo, kaip turėjęs pasielgti gelbėtojas, bet ant asilėlio. Galima sakyti, kad šiuo pranašišku veiksmu Jis pasišaipė iš žmonių susikurto visagalio Mesijo įvaizdžio. Tačiau Jėzus juk atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, Jį garbintų, o pats tarnauti…

Evangelikų liuteronų kunigas Arvydas Malinauskas

– Prisikėlimas – ir yra visa Velykų esmė?

– Kuomet pats buvau dar tik pradėjęs tikėjimo kelią, buvo toks metas, kada norėjau viską išgyventi jausmais, patirti tikėjimą emociškai. Bet tikėjime, kaip ir gyvenime, reikia suvokti svarbų dalyką, kad jausmai dar ne viskas, jie gali būti apgaulingi. Man labiausiai patinka Velykos, kuomet būna šalta, daug sniego. Todėl, kad tada žmogus prisimena, jog Velykų esmė nėra atbundanti gamta, tai nėra vien tik maloni nuotaika, kurią sužadina saulės spinduliai. Velykų esmė yra tai, kad nepaisant visko, kas benutiktų, yra jėga, kuri galingesnė už tavo išgyvenimus, jausmus, nesėkmes, vargus, kančias, net ir už mirtį. Net jei tau tądien nesinori giedoti aleliuja (tarkime, gyvenime yra įvykę kažkas skaudaus, baisaus), tai nieko nekeičia. Jei tiki, kad yra jėga, stipresnė už blogį, net už mirtį, esi teisingame kelyje, o jausmai tikėjimo nei sustiprina, nei silpnina.

– Tad atgimimas gali atsitikti ne tik per Velykų iškilmę?

– Sakyčiau, žmogaus gyvenime, tiek ir tikėjime, kasdienybė yra svarbesnė už šventes. Žinoma, pastarosios reikalingos, kad pasikrautume, sustiprėtume, ir toliau galėtume gyventi kasdienybėje. Bet didžioji dalis mūsų gyvenimo yra kasdienybė. O šventės – tarsi stotelės, kuriose mes stabtelėjame, prisimename, kas yra svarbu. Na, kaip, pavyzdžiui, žmonės švenčia svarbias savo sukaktuves: gimtadienius, varduves, kitus svarbius jiems momentus. Po jų vėl grįžtame į kasdienybę.

Noriu, kad žmonės suprastų, jog Jėzaus prisikėlimas turi įvykti ir mūsų gyvenime. Amžinasis gyvenimas bus ne tada, kai mus išneš kojomis į priekį. Jėzus juk pats sakė: „Dangaus karalystė jau yra tarp jūsų“.

Evangelikų liuteronų kunigas Arvydas Malinauskas

Noriu pridurti, kad prisikėlimas nėra vienkartinis istorinis įvykis. Jis turi vykti mūsų gyvenime kasdien. Kristaus mirtis ant kryžiaus mums primena, kad Dievas pasirinko tokį kelią: tapo žmogumi, o galiausiai mirė ant kryžiaus. Tačiau tai yra ir mūsų kelias. Tiesa, mes gyvenime bandome surasti lengvesnį būdą, kažkokią stebuklingą lazdelę, kad viskas vyktų taip, kaip mes norime. Bet krikščionybė mums primena, kad gyvenimas neįsivaizduojamas be kryžiaus. Ir kai tą suvoki, pripažįsti, tada ir įvyksta prisikėlimas, nes išsilaisvini iš baimių, iš kančių, kurios vis tiek yra neišvengiamos, liaujiesi ieškoti kitų, lengvesnių kelių. Kai priimi tą kryžių kartu su Kristumi, tada ir prisikeli dvasioje. Tikėjimas, kaip ir gyvenimas, yra nelengvas. Tačiau verta prisiminti vieną elementarų dėsnį – visa, kas vertinga, yra sunkiai pasiekiama. O įvairūs menkaverčiai niekučiai yra labai lengvai įgyjami.

Kunigas Arvydas Malinauskas: „Krikščionybė mums primena, kad gyvenimas neįsivaizduojamas be kryžiaus. Ir kai tą suvoki, pripažįsti, tada ir įvyksta prisikėlimas, nes išsilaisvini iš baimių, iš kančių, kurios vis tiek yra neišvengiamos, liaujiesi ieškoti kitų, lengvesnių kelių. Kai priimi tą kryžių kartu su Kristumi, tada ir prisikeli dvasioje“.

– Tikriausiai nėra visiems vienodo recepto, tačiau kaip pajusti tą prisikėlimą savo viduje? Kaip atsipalaiduoti, nurimti ir pajusti pilnatvę, pasitikėjimą, pradėti kilti?

– Recepto tikrai nėra. Kuo toliau, tuo labiau per savo gyvenimą turėjau progų tuo įsitikinti. Vieniems galbūt veikia vienas receptas, kitiems – kitas, o gal išvis niekas neveikia. Teologine kalba kalbant, yra toks dalykas, kuris vadinamas malone. Ji nepriklauso nuo žmogaus. Ji gali paveikti net ir tą žmogų, kuris visiškai apie prisikėlimą net negalvoja. O kartais pats gali bandyti sužadinti jausmus, bet to padaryti niekaip nepavyksta…

Visų pirma, iš mūsų pačių turi kilti noras, nes be noro nieko nebūna. Galima norėti padėti kitam žmogui pasikeisti, bet jei pats žmogus to nenorės, nieko nebus. Teko kalbėtis su vienu kaliniu, jau ne kartą teistu. Jis sakė, kad galbūt ir norėtų keisti savo gyvenimą, gal dar yra laiko, bet… tikriausiai, kaip pats sakė, tam jis turi per mažai noro. O noras, sakyčiau, yra pirmas žingsnis pokyčių link. Nes jei nėra noro, tai net ir pats Dievas, gerbdamas žmogaus laisvę, neprivers jo pasikeisti.

– Kaip visą šios Didžiosios savaitės dienų esmę savyje turėtų pajusti statistinis XXI a. žmogaus? Juk dažnas gali pasakyti, kad kiaušinius valgo kone kiekvienos dienos rytą, su šeima prie stalo sėda vakarieniauti, į bažnyčią taip pat nueina kartkartėmis…

– Žmonės jaučiasi saugūs, laikydamiesi tradicijų. Nes žmonės religiją, tikėjimą dažnai painioja su tradicijomis, su forma, pamiršdami patį turinį. Sureikšminame formą: per šv. Kalėdas puošiame eglutę, laukiame Kalėdų senelio, per šv. Velykas sureikšminame margučius, gamtos pabudimą. Tada mąstantis žmogus ir galvoja – o ką tie margučiai keičia? Aš juos galiu nusidažyti ir suvalgyti kad ir per Kalėdas!

Vienas žmogus neseniai pasiguodė, kad iki Velykų nespės išsprogti berželių pumpurai. Bet juk Velykos vis tiek įvyks, jos vis tiek bus, net jei jokie pumpurai neišsprogtų. Praėjusį sekmadienį, per Verbas, mačiau daug žmonių, einančių su verbų šakelėmis. Mano manymu, jie kartoja tą pačią klaidą, kaip ir Jėzaus laikais: žmonės, pasitikdami Jį žengiantį į Jeruzalę, klojo po kojomis palmių šakeles ir įsivaizdavo, kad Kristui to reikia. Manau, kad ne Jam to reikia, o mums patiems. Žmonės nori turėti apčiuopiamą Dievą, iš čia ir atsiranda visokie šventiniai atributai, dekoracijos. Kai žmonės labai sureikšmina formą, pamiršta turinį.

Kryžius ir yra reikalingas tam, kad žmogui išmuštų norą užsitikrinti saugumą, komfortą. Nes juk visas gyvenimas, vienaip ar kitaip, yra kryžius – kuo labiau bandome nuo jo pabėgti, tuo mums sunkiau. Ir kai Dievo pakaitalai (įvairūs atributai) nustelbia tikėjimo turinį, tai yra labai blogai.

– Ko palinkėtumėte kraštiečiams šv. Velykų proga?

– Noriu palinkėti, kad neprarastume vilties, jog tai, kuo tikime, yra tiesa. Kas būtent? Tai, kad yra jėga, galingesnė net už mirtį. Noriu, kad žmonės suprastų, jog Jėzaus prisikėlimas turi įvykti ir mūsų gyvenime. Amžinasis gyvenimas bus ne tada, kai mus išneš kojomis į priekį. Jėzus juk pats sakė: „Dangaus karalystė jau yra tarp jūsų“.