Velykos į dažnus namus atneša itin daug džiugių akimirkų, juk tai – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. 

R. Lukminienė primena, kad velykiniai margučiai turi ypatingų galių. Tikėta, jog juos užkasus laukuose pastarieji tais metais duos gerą derlių, o namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

R. Lukminienė primena, kad velykiniai margučiai turi ypatingų galių. Tikėta, jog juos užkasus laukuose pastarieji tais metais duos gerą derlių, o namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

Velykos – labai sena šventė, skirtinguose regionuose turėjusi labai įdomių ir prasmingų tradicijų. Dar mūsų protėviai Velykoms pradėdavo ruoštis iš anksto, šventės sutikimui paskirdavę visą savaitę – būdavo tvarkomi namai, ruošiamos vaišės, dažomi margučiai.
Nemažai tradicijų perduodant iš kartos į kartą išlaikyta, tačiau esama ir tokių, kurias laikas tiesiog apdengė užmaršties dulkėmis.

Išsaugota, kas kitur pamiršta
Todėl labai smagu atrasti unikalių papročių, kurie nustebina savo išlikimu, kai tikėtasi, jog tai jau senokai pamiršta.
Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukminienė buvo labai nustebusi, kai beveik prieš dvidešimt metų susiruošusi į atokų Užupės kaimą, jame bendraudama su vietos gyventojais išgirdo žinią, kad užupiečiai vis dar išsaugoję vieną unikaliausių velykinių tradicijų – antrąją Velykų dieną anksti ryte aplankyti kaimynus ir juos nuprausti šaltu vandeniu. Nuo seno tikėta, kad tokia apeiga suteikia stiprybės, apsaugo nuo ligų bei įvairių sužalojimų bei žaizdų.
R. Lukminienė po tos ekspedicijos pati ne kartą lankėsi Užupėje ir stebėjo, kaip vyksta unikalioji prausimo procedūra.
Etnografė tik gerais žodžiais mini tradiciją saugojusius ir kitiems ją perdavusius Stasį Jasiuką bei Algį Berankį. Šie užupiečiai etnografę pakvietė pačią įsitikinti, kaip kaime vyksta kitur jau išnykęs velykinis prausimas.

Etnografė dėkinga A. Berankiui (kairėje) ir S. Jasiukui, kad vyrai pakvietė muziejininkę susipažinti su Užupėje išlikusia velykinio prausimo tradicija.

Etnografė dėkinga A. Berankiui (kairėje) ir S. Jasiukui, kad vyrai pakvietė muziejininkę susipažinti su Užupėje išlikusia velykinio prausimo tradicija.

Skaitytojams etnografės įspūdžiai
R. Lukminienė su „Kėdainių mugės“ skaitytojais pasidalijo savo įspūdžiais, patirtais lankant užupiečius: „Antroji Velykų diena Užupėje – prausimo. Grupelė kaimo vyrų eina prausti užupiečių.
Visada iš vakaro vyrai rūpestingai pasiruošia butelį su vandeniu, lininį rankšluostį ir kraitelę margučiams. Antrąją Velykų dieną vyrai keliasi su pirmaisiais gaidžiais: penktą valandą ryto jie jau pasirengę keliauti pas kaimynus – prausti, pasveikinti su Šv. Velykom. Su tėvu per kaimą keliauja A. Berankio paaugliai sūnūs, o S. Jasiukui talkininkauja anūkėlis. Abu vyrai muzikantai, Algis groja akordeonu, Stasys pučia dūdą ar tamburinu barškina, o jaunimas neša krepšį, rankšluostį, vandens butelį. Stasys Jasiukas prisimena: „Anksčiau mano tėvas Jonas Jasiukas buvo to reikalo „pravadnykas“ ir šiaip jau kaime pirmas muzikantas. Be jo nė vienos vakaruškos ar vestuvės neapsieidavo. Suaugę vyrai eidavo grodami kokiais nors instrumentais: balalaika, armonika. O labiausiai visiems jis patiko, kad mokėjo groti iš karto trim instrumentais: griežė armonika, kojomis mušdavo specialiai paties sumontuotą būgną – barabaną, o lūpomis grodavo tošele (iš fotojuostos jo paties pagamintu instrumentu). Dar mokėjo groti ir balalaika. Mažas būdamas kartu su tėvu ir kitais suaugusiais kaimo vyrais vaikščiodavau po kaimą ir visus prausdavome. Man ir kitiems mažesniems talkininkams vyrai duodavo tai krepšį panešti, tai rankšluostį, tai ąsotį su vandeniu ar „muilą“ (iš pašarinio buroko išpjauta muilo formelė), kad paskui žmones namuose išpraustume. Šeimininkei paslapčiom brūkštelėdavome su raudonu buroku per žandą, o tada tai jau visi sutinka, kad išsipeckiojusi prie puodų, kad ją reikia nuprausti. Vienas pila vandens į saują ir prausia, kitas prieina su rankšluosčiu nušluosto. O jei dar nešvari, tai ir „pamuiluoja“ (burokiniu muilu). Prausikai visiems palinki sėkmės, sveikatos, kad geras užaugtų derlius laukuose, kad pilni aruodai visad būtų visokių gėrybių. Kai tėvukas mirė, velykinio laistymo tradiciją stengiausi išsaugoti iki šių dienų.“
Kiekvienais metais prausėjai kelionę visada pradeda nuo kaimo galo, nuo Pranevičių sodybos. Garbaus amžiaus šeimininkė dažnai nelaukia, kol kaimynai ateis jos prausti, o pati tyko su puodeliu vandens ir pirmoji taikosi juos aplieti. Nupraustuosius svečius šeimininkė kviečia trobon ir tik tada atvykėliai puola visus miegančius prausti, užtraukia dainą, sveikina su šventėm.

Užupiečiai R. Lukminienei parodė senų nuotraukų, kuriose užfiksuoti velykiniai prausikai.

Užupiečiai R. Lukminienei parodė senų nuotraukų, kuriose užfiksuoti velykiniai prausikai.

Už nuprausimą svečiams atsidėkoja vaišėmis, marguč­iais
Taip S. Jasiukas ir A. Berankis su kompanija keliauja per kaimą, užeidami į kiekvieną sodybą. Prieina prie lango, užgroja maršą, sukelia triukšmą, o po to eina vidun ir pirmiausia prausia miegančius, po to ir atsikėlusius apšlaksto šaltu vandeniu, nušluosto lininiu rankšluosčiu. Pas visus užtraukia smagią dainą ar pavirkdo akordeoną. Šeimininkai atsidėkoja už sveikinimą pavaišindami alumi, kraitelėn įdeda margučių, sūrio, sausainių, o kai kas ir stipresnio gėrimo butelį.“

Velykinis prausimas – unikalus reiškinys
Etnografei įsiminė kiekvienas vyrų kelionės žingsnis: „Pasitaiko kartais, kad koks kaimynas nelaukia sveikintojų, neatidaro jiems durų. Tada kieme surandamas rąstigalis ir užremiamos durys. Tačiau dažniausiai šeimininkai, pamatę, kad atvykėliai dairosi kuo užremti duris, mikliai jas atveria ir kviečia visus svečius vidun.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kad šeimininkai neišgirsta ankstyvų svečių ir, kol atsikelia, prausėjai jau būna tolyn patraukę. Grįžtančių atgal tuomet laukia ir atsiprašinėja bijodami, kad šiais metais jų namus gali sėkmė aplenkti.“
Prausėjai R. Lukminienei sakė, kad į kaimą atsikėlusio naujo gyventojo nuprausimas – tai kartu ir priėmimas į naują bendruomenę. Velykinis prausimas – tai sakralus veiksmas, gero derliaus, laimės linkėjimas.

Lauktuves išdalija kaimynams
Grįžę prausikai dalį „uždarbio“ išsidalina tarp savęs, o kitą dalį nuneša ir atiduoda šeimoms, kuriuose daug vaikų ar kurios sunkiau gyvena. Kai jau aplankytos visos kaimo trobos, po pietų užupiečiai renkasi krūvon, daužia kiaušinius, bet antrąją Velykų dieną – tik bukuoju galu, kurį vadina „pučka“. Kiti ridinėja margučius kaimo vidury esančioje aikštelėje.
Ši tradicija išlaikyta iki šiol, tik dabar prie užupiečių prisijungia Kėdainių kultūros centro Surviliškio kultūros centro darbuotojai. Visi kartu lanko kaimo gyventojus, juos simboliškai nuprausia, o vakarop renkasi į jaukią ir smagią vakaronę.
Užupiečiai neslepia pasididžiavimo šia unikalia tradicija, juolab kad 2002 metais Lietuvos liaudies kultūros centras konkurse „Tradicija šiandien“ renginį „Antroji Velykų diena Užupės kaime“ pripažino kaip geriausią respublikoje.

 

SRTF

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.