„Sveiki sulaukę Šventų Velykų – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventės“ – taip sekmadienį pasveikinsime artimuosius. Iki jų beveik savaitė – laikas, kai privalu padaryti tam tikrus darbus ir atlikti reikiamus ritualus.

Tereza Šidlauskienė margučių marginimo paslaptimis mielai dalijasi su visais norinčiais.

Tereza Šidlauskienė margučių marginimo paslaptimis mielai dalijasi su visais norinčiais.

Mūsų protėviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama – švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo perkūno.

Verbomis plakami miegaliai
Įdomios, labai įvairios Velykų apeigos, kurios prasideda Verbų sekmadienį. Jis švenčiamas likus savaitei iki Velykų. Lietuvoje tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą. Tikima, kad šios šakelės, parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Todėl Verbų sekmadienį į bažnyčią visi skuba nešdamiesi ten verbą. Anot kalbininkų, verbų pavadinimas kilęs nuo žodžio virbas. Atseit, anksčiau per Verbas Lietuvoje būdavo šventinamas kadagys – virbas.
Nuo seno Verbų sekmadienį žmonės stengdavosi kuo anksčiau atsibusti ir iš anksto pasiruošta kadagio šaka nuplakti miegalius. Žinomas paprotys plakant sakyti magiškus žodžius: „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“ Tokia verba nuo seno būdavo plakama ne tik namuose, bet ir išėjus iš bažnyčios.
Iki mūsų dienų daug kur tikima, kad per Verbas pašventinti kadagiai, žilvičiai gali apsaugoti nuo negandų. Dar ir šiandien ką tik iš bažnyčios parnešta verba pasmilkoma troba, kiti sodybos pastatai – tai juos turi saugoti nuo gaisrų, audrų, kitų negandų. Daug kur verbų šakeles dėdavo ir ant mirusiųjų kapų.

Regina Banienė (kairėje) kėdainiečius moko namus puošti šiaudinėmis puošmenomis, o Albina Mackevičienė negaili patarimų karpant karpinius.

Regina Banienė (kairėje) kėdainiečius moko namus puošti šiaudinėmis puošmenomis, o Albina Mackevičienė negaili patarimų karpant karpinius.

Darbų kupina Didžioji savaitė
Sudedamoji Velykų dalis – Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti.
Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.
Ketvirtadienis skirtas svarbiausiam metų apsivalymui – tai didžioji švaros diena, kai moterys nuo seno tvarkydavo, švarindavo namus, o vyrai vakarop dar ir pirtį iškūrendavo, kad visi po darbų nusipraustų.
Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.
Šeštadienį šeimininkės skirdavo velykinių patiekalų gaminimui. Kėdainių krašte būtinai buvo kepamas kiaulės ar veršiuko kumpis, ruošiami krienai su burokėlių sultimis ir dažomi margučiai.
Sulaukę sekmadienio ryto, visi eina į bažnyčią ir po Šv. Mišių aukos skuba namo, kad sėkmė lydėtų visur ir visada visus metus. Pirmoji Velykų diena nuo seno šeimyninė – tądien į svečius nevaikštoma. Nereikia pamiršti, kad kėdainiečiai pirmuosius margučius muša smailiuoju galu ir renka stipriausią kiaušinį, kurio šeimininką lydi sėkmė ir laimė.
Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną. Tądien susėdus prie stalo margučiai mušami bukuoju galu „pučka“. Antrąją Velykų dieną žemdirbiai skubėdavo pasisupti, kad rugiai užaugtų ir duonos netrūktų.
Trečioji Velykų diena – Ledų diena, kuri draudžia judinti žemę, jog nebūtų prišaukta smarkaus lietaus su kruša, kuris gali išdaužyti pasėlius. Pajieslio apylinkėse seniau moterys surinkdavo margučius, juos turguje parduodavo, o už gautus pinigus užprašydavo Šv. Mišias bažnyčioje, po kurių būtinai draugiškai gyventojai pasimelsdavo prie kaimo kryžiaus.

Akademiškės margučiai traukte traukia akis.

Akademiškės margučiai traukte traukia akis.

Stebuklingas atributas – kiaušinis
Velykos neįsivaizduojamos be margučių. Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą.
Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios. Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.
Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.
Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

Atsitiktinai atrastas juodas vaškas
Akademiškė Tereza Šidlauskienė jau keleri metai margučius margina juodu vašku, kurį atrado visai atsitiktinai – tiesiog netyčia sudegino. „Šitaip išmarginti kiaušiniai atrodo daug įspūdingiau. Margučius marginu nuo vaikystės, kaskart ieškau vis kitokių būdų ir raštų. Dažyti kiaušinius galima ir vašku, ir laku, ir dažais. Aš puošiu ne tik valgymui skirtus margučius, bet ir paruošiu kiaušinius papuošimui. Juos marginti pradedu iš karto po Naujų Metų ir iki Velykų primarginu per tūkstantį vištų, ančių, žąsų ir stručių kiaušinių“, – sakė T. Šidlauskienė.
Namų puošyba itin svarbus Velykų laukimo akcentas. Nuo seno moterys namus ne tik išvalydavo, bet ir papuošdavo: prikarpydavo karpinių, kuriuos klijuodavo ant langų kaip naujas užuolaidas. Karpiniais gražindavo lentynėles, paveikslus. Kai kur prieš Velykas iš šiaudų verdavo sodus bei lenciūgėlius.

srtrf

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.