Angiriuose gyvenančiai Laimutei Raižienei metas iki šv. Velykų yra labai darbingas – kruopšti moteris vis dažniau prisėdanti prie stalo ir, rankose laikydama specialų kiaušinių marginimui skirtą įrankį, su atida ir kantrybe kiaušinio lukštą paverčia tikru meno kūriniu. Smulkūs taškeliai, paukštelių pėdutės, gėlių motyvai – šiais bei kitais tradiciniais lietuvių liaudies mėgtais raštais L. Raižienė puošia vištų, žąsų, ančių ir net didžiuosius stručių kiaušinius.

L. Raižienė per savo gyvenimą yra numarginusi daugybę kiaušinių. Rankose ji laiko vieną didžiausių savo margučių – stručio kiaušinį, kurį papuošė ne tik gražiais raštais, bet ir gintaro gabalėliais.

Kiaušinius moteris margina jau ne vienerius metus (o pirmąsias marginimo pamokas gavo iš savo kaimyno), tad L. Raižienė jau turinti ir savo marginimo būdą, kurį sugalvojusi pati.
„Kiaušinių marginimas – nuostabus atsipalaidavimo būdas. Margintais kiaušiniais apdovanoju visus man artimus žmones“, – šypsojosi moteris.

Kaip ir kada susidomėjote kiaušinių marginimu? Ir kodėl būtent šiuo kruopščiu, daug kantrybės ir atsargumo reikalaujančiu užsiėmimu? Juk vienas neatsargus rankos mostas ir trapus kiaušinio lukštas gali suskilti, o visas triūsas – nueiti perniek?
Mano tėtis skutinėdavo margučius Velykoms, margino kiaušinius ir mano senelė. Marginimu pati rimtai pradėjau domėtis būdama mokinė, gal penktokė. Marginimo būdus bei pagrindus parodė kaimynas. Tai buvo primityvus, pats paprasčiausias būdas – pakaitinus vašką juo braižyti ant kiaušinio lukšto. Pabandžiau. Ir patiko (šypsosi).
Po to savaime radau savą stilių, gilinausi į marginimo būdų subtilybes, atradau įvairių marginimo paslapčių. Patys raštai man ateina savaime, niekada nieko nekopijuoju. Kiekvienas kūrėjas gali atskirti savo raštus, savo darbus, tad jei kur nors pamatau margintą kiaušinį, galiu lengvai pasakyti, mano tai darbas ar ne.
Dabar pas mamą yra prikaupta daug tų mano seniau darytų margučių, tad kartais, peržvelgusi juos, pagalvoju: negi aš čia taip dariau? (Šypsosi) Bet su laiku, su laikmečiu keičiasi braižas, atsiranda nauji marginimo būdai, naujos medžiagos bei, žinoma, galimybės.
Naudojuosi internetu, pasižiūriu į kai kurias idėjas, vis ieškau kažko naujo, įdomaus išbandyti, nors vyras ir sako, kad jei turi savo stilių, tai būk jam ištikima, laikykis jo.
Esu atvira mokymuisi, nes tai teikia labai daug džiaugsmo. Pavyzdžiui, aš prieš trejus metus, būdama 62 metų, susidomėjau grojimu akordeonu. Pati, niekad nebandžiusi groti, būdama tokių metų pasiryžau išmokti groti šiuo muzikos instrumentu.

Moteris kiaušinius margina pačiais įvairiausiais būdais, tačiau turi ir savo išskirtinį stilių, savo mėgstamus raštus.

Kokia technika dirbate? Kiaušinius marginate savaip, taip, kaip pati sugalvojote?
Anksčiau kiaušinius marginau su vašku, bet vėliau tą vašką nusprendžiau palikti ant kiaušinio lukšto. Jį vašku numarginu ir palieku, po to dedu į pasirinktą dažų spalvą, vėliau kiaušinį kiek palakuoju bespalviu laku. Mėgstu įvairias spalvas – mėlyną, žalią, geltoną.
Kiaušinių nepritrūkstu, nes jie – mano pačios augintų vištų. O vaško irgi užteks ilgam – pažįstamas bitininkas padovanojo didelį gabalą bičių vaško. Kiaušinius taip pat raižau, skutinėju specialiu įrankiu. Apskritai marginimo rezultatas nėra greitas, viskam reikia kantrybės.
Marginu ne tik kiaušinius – taip pat ir lauko akmenėlius, atvirukus, žvakes. Juos padažau su akrilo dažais, papuošiu gintaro gabalėliais.

Kaip minėjote, turite savitą, unikalų savo stilių, tad kokius raštus, formas labiausiai mėgstate?
Labai noriu, kad išliktų mūsų Lietuva, kad būtų gyvas tautiškumas, tad kiaušinius marginu tradiciniais, lietuviškais tautiniais raštais. Mėgstu plunksnelių motyvą, taip pat saulučių, žiedelių, vištų kojelių. Iš gėlių žiedų mėgstu tulpių, rūtų motyvus.
Teko dekoruoti įvairaus dydžio kiaušinių – ir didžiuosius stručių, ir visai mažyčius kiaušinėlius. Tai – vištų jauniklių kiaušiniai, patys pirmieji, todėl jie ir yra tokie mažyčiai.
Mėgstu ant kiaušinio ką nors užrašyti. Taip pat turiu kiaušinių, puoštų religine tematika.
Esu išbandžiusi ir kitų šalių tradicinius marginimo būdus, pavyzdžiui, Čekijoje kiaušinius puošia karpiniais, Suomijoje kiaušiniai dažniausiai vienspalviai. Na, o marginimas vašku jau yra mūsiškas, lietuviškas dalykas.
Iki šiol laikau ir kai kuriuos senus margučius, kurie yra įskilę, sudužę. Būna, kad įdedi tiek daug darbo, laiko, o kiaušinis pokšt ir skyla. Tuomet būna gaila išmesti, nes darbo įdėta nemažai, o ir raštai, kaip tyčia, pasitaiko gražūs. Štai žąsies sutrūkusį kiaušinį išmesti buvo gaila, tad lukšto pakraščius aplyginau, apdekoravau ir laikau.

Kai kurie išskirtiniai raštai išdėstomi ir ant popieriaus lapo.

Dabar laikas prieš šv. Velykas, tad Jums tikriausiai yra pats darbymetis?
Ateina pavasaris, tad rytą prabudus norisi kažką daryti, kurti. Tikras atgimimas!
Taip, dabar labai daug kiaušinių numarginu, bet aš į muges jų pardavinėti nevažiuoju, kas nori, patys mane susiranda. Seniau priklausiau Kauno tautodailininkų bendrijai „Saulutė“, tad ten vežiau savo kiaušinius.
Marginimas daugiau mano hobis, darau tai savo malonumui. Labai daug kiaušinių išdovanoju kitiems – draugams, artimiesiems, gydytojams. Kiaušiniai pasklidę po visą Lietuvą, yra keletas jų, iškeliavusių Į Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją. Kai kurie margučius net kolekcionuoja, net nežinojau to! (Šypsosi)
Užsiimu ir edukacija – mokinau Josvainių mokyklos ketvirtos klasės mokinius, kaip marginti kiaušinius. Vaikai tikrai labai noriai mokėsi, rodė didelį susidomėjimą. Turėjome dvi valandas, bet jiems buvo taip įdomu, kad nei pertraukos reikėjo, nei apskritai triukšmavo. Visi labai susikaupę, atidžiai dirbo, o juk šiaip vaikai yra labai judrūs. Man dėl to ir pačiai buvo keista, ir mokytojoms. Pastebėjau, kad net keli jų jau dabar gali drąsiai marginti: dažniausiai marginti sekasi tiems, kurių gražus raštas.

Šv. Velykų šventė Jūsų šeimoje tikriausiai yra viena laukiamiausių?
Vaikystėje Velykų tradicijų laikydavomės visa šeima: nuo Didžiojo ketvirtadienio laikydavomės pasninko, Didžiąją savaitę ruošdavomės šventei.
Kol buvo močiutė gyva, važiuodavome pas ją į kaimą – visi vaikai suvažiuodavo. Mano mama gyva, tad iki šiol per Velykas ją aplankome.
Galiu didžiuotis, kad visi mano vaikai nėra išvažiavę į užsienį, čia, Lietuvoje, gyvena ir dirba. Anūkai taip pat turi darbus čia ir negalvoja, kad reikia bėgti į užsienį.
Visada bažnyčioje pasimeldžiu, kad vaikams sektųsi, prašau Dievo, kad būtų Lietuvoje nors kiek geriau, kad šalis išliktų. Taip jau esu užauginta (šypsosi). Taip pat visiems noriu nuoširdžiai palinkėti gražių, šviesių ir linksmų ateinančių šv. Velykų. Būkite laimingi!

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.