Kelis XX amžiaus dešimtmečius Dotnuvos dvaro sodyba, t. y. dabartinė Akademija, buvo tapusi studijuojančiųjų miesteliu – vieninteliu tokios paskirties tarpukario Lietuvoje. Nors dėstytojų ir besimokančiųjų gyventa šiek tiek nuošaliau nuo Kauno – mokslo bei kultūros centro, tačiau stengtasi neapsiriboti vien švietimu.

Kurtos moksleivių ir studentų draugijos, dalyvauta organizacijų veiklose, rengti meno ir kultūros vakarai, veikė chorai ir orkestrai, spausdinti leidiniai – taip plėtota iš visų Lietuvos pakraščių susibūrusiųjų ir vietos gyventojų tautinė, kultūrinė, netgi ekonominė savimonė. Ypač buvo ryškūs dominuojančių, kryptingai veikusių ideologinių ir pilietinių organizacijų pėdsakai: šaulių organizacija, kultūros ir gimtajam kraštui tirti būreliai – Dotnuvos žemės ūkio technikume, kooperatininkai, ateitininkai, jaunalietuviai (tautininkų sąjungos šalininkai) ir Vilniui vaduoti sąjunga – Žemės ūkio akademijoje. Jaunųjų ūkininkų ratelis dar buvo svarbus apylinkės paaugliams ir jaunimui.

Populiari asmens ugdymo forma – susitikimai su valstybės ir ideologinių organizacijų vadovais ar ryškesniais veik­liaisiais, kultiniais ar save jau kaip kūrėjus atradusiais kultūros puoselėtojais.

Tarp garbiųjų svečių būta ir 1918-ųjų Nepriklausomybės akto signatarų: iš dvidešimties Lietuvos Tarybos narių viešėjo bene septyni, kai kuriuos dotnuviai išvydo ne sykį. Vieni kviesti specialiai į Vasario 16-osios paminėjimus, antrieji kaip valstybės vadovai buvo susiję su žemės ūkio mokyklų – technikumo ir akademijos – egzistencija, dar kiti apsilankydavo kaip garbūs šalies asmenys, besibičiuliaujantieji su Žemės ūkio akademijos dėstytojais ir moksleivių draugijomis ar studentų korporacijomis.

Svečius regime besidairančius sodyboje, susitikimuose pagrindiniame mokslo įstaigos pastate (dabar – Žemdirbystės instituto rūmai), parimusius Šv. Povilo bažnyčioje, prie paminklų ar šventiška nuotaika palydimus Dotnuvos geležinkelio stoties perone. Matyti dėsningas reiškinys – tai buvo tikslingai, sąmoningai organizuota veikla.

Remiamasi skelbtais ir nespausdintais memuarais, to laikmečio dokumentais, informacinėmis periodinės spaudos, ypač skirtos studentams, publikacijomis, technikumo ir akademijos metraščiais, kitais sodybos, žemės ūkio mokyklų ir mokslo institucijų gyvenimą atspindinčiais leidiniais. Dėliojant faktus, nevengiama išplėtoti Akademijos istorijos siužetais.

Gydytojas Jonas Basanavičius (1851–1927)

Į mūsų pasąmonę gydytojas, mokslininkas Jonas Basanavičius įrašytas kaip tautos, nacionalinio atgimimo patriarchas. 1917 m. rugsėjį renkant Lietuvos Tarybą, daugiausia balsų gavo vyriausias amžiumi J. Basanavičius. Jis, kaip Lietuvos Tarybos pirmininkas, pirmasis pasirašė 1918-ųjų aktą.

Gyvenantis okupuotame Vilniuje J. Basanavičius buvo šelpiamas Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės. 1924 m. gydėsi Kauno ligoninėje, poilsiavo Palangoje.

Iš anksto Žemės ūkio akademijos rektorius Povilas Matulionis suderino, kad 1924 m. lapkričio 30 d. Dotnuvos geležinkelio stotyje stabteltų vienas traukinys ir perone būtų sutiktas ir pagerbtas J. Basanavičius gausiai susirinkusių technikumo moksleivių, akademijos studentų, dėstytojų. Tos kelionės epizodą santūriai po daugelio metų prisiminė buvusi Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivė Elena Katkaitė-Savickienė: „Vieną kartą pro Dotnuvą traukiniu pravažiavo daktaras J. Basanavičius. Apie tai žinojo technikumo vadovybė. Ėjome jo pasitikti. Dr. J. Basanavičius buvo išėjęs iš vagono. Pasveikinome jį su lietuviška daina.“ Atvažiavus traukiniui, choras užtraukė „Ilgiausių metų“. Kai vagono tarpduryje pasirodė „imponuojanti Garbingo Vyro figūra“, buvo sutiktas garsiu „Valio!“ Kol traukinys stovėjo perone, visą laiką dainavo choras, kuriam vadovavo dėstytojas Viktoras Ruokis.

Susitikimą inicijavo ir J. Basanavičiaus mitą kurdamas ne sykį prisidėjo P. Matulionis. Šis irgi galėjęs būti tarp pretendentų į tautos patriarcho laurus, nes jo rankose buvo lietuviškosios veiklos branduolys Vilniuje, tik 1905 m. J. Basanavičiui „perleido lietuvių visuomenės vadovavimą“ (Antanas Rukuiža). Vėliau bičiuliautasi laiškais.

Dotnuvos technikumo gimtajam kraštui tirti būrelis (vadovas Ignas Končius, daug gelbėjo Stasys Nacevičius) 1926 m. lapkričio 23 d. suorganizavo J. Basanavičiaus 75-erių metų sukakties paminėjimą. Klausytasi V. Ruokio prisiminimų apie Vilnių, rektoriaus P. Matulionio paskaitos „Asmeniniai su dr. J. Basanavičiumi santykiai“. Studentų Vlado Tiškaus, Jono Kuprionio ir A. Vasiliausko priminta jubiliato biografija ir darbai. Šventės proga specialiai rūmuose buvo įrengtas radijas, vakare dar kartą susirinkusieji galėjo „paklausyti siunčiamųjų radijo sveikinimų Gerb. Jubiliatui“. Kauno radijo laidoje buvo perskaitytas ir gimtajam kraštui tirti būrelio sveikinimas, skirtas J. Basanavičiui. Surinkti pinigai perduoti Jono Basanavičius fondui Vilniuje.
Kai 1927 m. vasario 16 d. J. Basanavičius mirė, Lietuvoje buvo paskelbtas beveik savaitės gedulas. Dėstytojai ir studentai su rektoriumi P. Matulioniu priešaky susirinko į gedulingas pamaldas Akademijos bažnyčioje.

ŽŪA studentai jaunalietuviai tautos patriarcho netektį paminėjo vasario 20 d. Tą pačią dieną technikumo vadovybė parašė dokumentą: „Nuo Dotnuvos žemės ūkio technikumo įgaliojami mokytojas Stasys Nacevičius ir mokiniai Pranas Pempė ir Jonas Sabas Lietuvių Tautos Patriarcho Daktaro Jono Basanavičiaus mirties paminėjimui uždėti vainiką.“

Technikumo pasiuntiniai Vilniaus nepasiekę, nes okupuoto Vilniaus krašto valdžia leido atvykti tik dvylikai Lietuvos atstovų. Yra publikuota, kokių organizacijų ir asmenų vainikai buvo padėti vasario 21 d. prie J. Basanavičiaus kapo, bet tarp jų Dotnuvos technikumo vainiko nebūta. Matyt, nespėta su Kaunu susiderinti, nes Nepriklausomosios Lietuvos atstovai okupuotame Vilniuje buvo vasario 20-osios pavakare – tą pačią dieną, kai rašytas ir įgaliojimas apie technikumo pasiuntinius.

Išties tiek technikumo, tiek akademijos atstovai vasario 21 d. dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje Kaune, prie J. Basanavičiaus paminklo Karo muziejaus sodelyje. Tarp kitų vainikų – ir su užrašu „Atgimimo Tėvui a. a. D-rui Jonui Basanavičiui, Žemės Ūkio Akademija“. Čia tikriausiai glaudėsi ir Dotnuvos technikumo vainikas.

1927 m. spalio 9 d. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, buvo iškilmingai paminėta Suvalkų sutarties sulaužymo diena. Iš Dotnuvos dvaro sodybos atvykę studentai padėjo vainiką prie J. Basanavičiaus biusto. Tos dienos, įvardintos kaip Vilniaus dienos, minėjimas kasmet tapo tradicija ir Akademijoje (žr. apie M. Biržišką).

Kai kalbame apie J. Basanavičių, prisimintina ir Akademijos parko dalis – „Aušros sodnas“ (ties dabartiniu Žemdirbystės instituto bitynu ir darželiu „Kaštonas“). Žemaitiškas žodis „sodnas“ yra parko, sodo atitikmuo. 1924 m. kurtas kaip dendrologinis parkas miškininkams mokymo tikslams. Ne atsitiktinai pasirinktas „Aušros“ vardas.

Prie pirmojo lietuviško periodinio leidinio „Aušra“ (1883–1886 m.) ištakų buvo J. Basanavičius. Žurnalo 40-mečio jubiliejus Lietuvoje itin gausiai paminėtas 1923 m., o Lietuvai pagražinti draugija 1924 m. pakvietė sodinti „Aušros“ medį. Prie Akademijos parko prisišliejo hektaro plotas su ąžuolų, eglių ir kitų medžių guotais. Ir šiandien beveik 95-erių metų ąžuoliukai (deja, tankiai pasodinti neišaugo galingais ąžuolais), lydimi „Aušros“ vardo, galėtų būti lietuviškų senovės paminklų atspindžiai, apie kurių puoselėjimą bylojo J. Basanavičius „Aušros“ prakalboje 1883-iaisiais. Medžių sodinimo sambrūzdis, šis ir kiti ąžuolai Akademijoje bei tautos atgimimo rytmetyje prabilęs žurnalas likę kaip simboliai – ir šiandien, tikėtina, žadinantys istorinę savimonę. Nors atidos „Aušros sodnui“ ne vieną dešimtmetį Akademijoje, deja, trūksta.

Teisininkas Mykolas Biržiška (1882–1962)

Trys broliai profesoriai Biržiškos kūrė Lietuvos valstybingumą ir kultūrą. Vyriausias, Mykolas, buvo tarp keturių vyrų, kurie rengė Nepriklausomybės akto tekstą.

Pirmą kartą Mykolą Biržišką į susitikimą su Žemės ūkio akademijos studentais pakvietė „Jaunosios Lietuvos“ korporacija 1926 m. kovo 7 d. Kauno universiteto prorektoriaus profesoriaus paskaitos tema – „Lietuvos studentija prieš „Aušrai“ pasirodžius“. Spėliotina: galbūt aplankytas ir dendrologinis „Aušros sodnas“.

1927 m. gegužės 8 d. profesoriaus paskaitos apie Vilnių klausėsi dėstytojai, studentai, pakviesti ir sodybos gyventojai.

Kai 1927 m. vasarą baigė egzistuoti Dotnuvos žemės ūkio technikumas, gimtajam kraštui tirti būrelis surinktą tautosaką įteikė M. Biržiškai (jo dalis veiklos susijusi ir su tautosaka), šis Tautosakos archyvui perdavė rankraščius (jie ir šiandien yra Lietuvių tautosakos archyve, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute). Nuo „Aušros“ laikų kalbėta ne tik apie tautos dvasios, t. y. tautinės sąmonės, gaivinimą, bet ir skatinta praktiškai rinkti, užrašyti, puoselėti, skleisti tautosaką, žinias apie senovės paminklus, agronomiją, mediciną ir pan. Tai nuosekliai atliko ir jau minėtas technikumo būrelis.

Į 1934 m. vasario 16 d. iškilmes ŽŪA šauliai pakvietė Vytauto Didžiojo universiteto prorektorių, tuomet Vilniui vadovauti sąjungos centro komiteto pirmininką M. Biržišką. Periodikos žinutėje užfiksuota: „Gerb. profesorius papasakojo savo atsiminimų iš pirmų nepriklausomybės atgavimo dienų ir patirtų įspūdžių neseniai aplankytame Vilniaus krašte.“

Vilniaus tema nuolat buvo kedenama ne tik Akademijoje, bet ir šalyje. Spalio 9-oji buvo minima kaip Vilniaus netekties diena. Prisimintinas istorijos kontekstas: 1920 m. rudenį Lietuva neteko maždaug trečdalio teritorijos ir sostinės Vilniaus. Jo grąžinimas Lietuvai, valstybinė priklausomybė buvo vienas svarbiausių siekių tiek užsienio politikoje, tiek valstybės vidaus gyvenime. 1925 m. balandžio 26 d. įkurta visuomeninė organizacija Vilniui vaduoti sąjunga (iki 1930 m. vadinta Sąjunga Vilniui vaduoti; veikla uždrausta 1938 m. pabaigoje), tarp septynių steigėjų, pasirašiusių sąjungos įstatus, buvo ir Mykolas Biržiška, profesorius kunigas Fabijonas Kemėšis iš Akademijos. Beje, pirmasis Vilniui vaduoti sąjungos skyrius įsteigtas būtent Akademijoje 1925 m. liepos 6 d., o netrukus, 1925 m. rugsėjo 27 d., ir Dotnuvos miestelyje.

1924 m. gegužės 1 d. vienoje Dotnuvos dvaro parko aikštelėje technikumo moksleiviai ir mokytojai, vadovaujami Igno Končiaus, pasodino Vilniaus medį – Vilniaus ąžuolą. Antrąjį Vilniaus ąžuolą nuo 1937 m. spalio 20 d. puoselėjo Dotnuvos bandymų stoties darbuotojai savo teritorijoje (dabar – Parko g. 2 kieme).

Teisininkas Pranas Dovydaitis (1886–1942)

Visuomenininkų brolių Dovydaičių plejadoje vyriausias buvo Pranas, žinomas kaip teisininkas, filosofas, redaktorius, pedagogas, 1919 m. labai trumpai buvo ministras pirmininkas, po to pasitraukęs iš politikos. Pasak kai kurių istorikų, Pranas Dovydaitis nulėmęs Vasario 16-osios akto pasirašymo datą.

Lietuvos universiteto dėstytojas, vyriausiasis Ateitininkų federacijos vadas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas Pranas Dovydaitis 1925 m. skaitė paskaitą Žemės ūkio akademijos studentams ateitininkams. Beje, tai buvo gausiausios ir veikliausios organizacijos akademijoje (nors pagal dažnesnes spaudos publikacijas susidaro ryškesnis vaizdinys apie tautininkų krypties studentų korporaciją „Laisvoji Lietuva“).

P. Dovydaičio brolis Jurgis (1907–2001) 1931 m. Dotnuvos dvare lankė žemės ūkio kursus, vėliau ne kartą Kėdainių krašte užrašinėjęs tautosaką. Brolio Juozo vyriausias sūnus Vytautas Dovydaitis (gimė 1929 m.) 1953 m. pradėjo dirbti Dotnuvos bandymų stotyje, nuo 1956 m. – Lietuvos žemdirbystės institute; V. Dovydaičio atsiminimų pluoštelis apie dėdę Praną išspausdintas knygoje „Akmenuotas patrioto kelias“ (parengė Aldona Vasiliauskienė, Vilnius, 2001).

2000 gegužės 7 d. Romoje popiežius Jonas Paulius II paskelbė XX amžiaus Bažnyčios martirologą: krikščionių kankinių sąraše yra 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, tarp jų ir Pranas Dovydaitis, ir pedagogė Adelė Dirsytė nuo Kaplių, ir Fabijonas Kemėšis – buvęs ŽŪA profesorius, Akademijos bažnyčios kunigas.

Kunigas Vladas Mironas (1880–1953)

Vienas Lietuvos tautininkų sąjungos steigėjų ir aktyvus narys, kaip Vladas Mironas sakėsi, „vienintelis kunigas, priklausęs jų partijai“, patekęs į III Seimą. Vienus metus buvusiam ministrui pirmininkui (1938–1939 m.) teko suktis, kai neoriais ultimatumais buvo sprendžiami painūs Lietuvos santykiai su Lenkija (jos vyriausybės reikalavimu užmegzti diplomatiniai santykiai, taigi netiesiogiai pripažinta Vilniaus ir jo krašto okupacija) ir Vokietija (jai perduotas Klaipėdos kraštas).

Su vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu kunigu Vladu Mironu bičiuliavosi Žemės ūkio akademijos jaunalietuviai. 1931 m. lapkričio 13 d. po paskaitos „Nepriklausomybės atgavimas ir tautiškos programos brendimas“ svečias studentų korporacijos garbės knygoje įrašė palinkėdamas: „Gyvuokite, dotnuviečiai, ir auklėkite gražią tautišką sėklą. Kaimo tylumoje, kaip anais laikais didvyriai tyrumoje, ruoškitės prie kilnių darbų, kad galėtumėt Tautos kūno ir kilnios Tautos sielos gerovę kelti.“

Kitų V. Mirono paskaitų klausytasi 1933 m. spalio 28 d. („Inteligentų pareigos Lietuvai“) ir 1937 m. kovo 6 d.; su studentais susitiko Kalnaberžės gegužinėje (1933 m. birželio 11 d.) ir Žemės ūkio akademijos rūmuose (1934 m. gegužės 9 d.).

1935 m. lapkričio 29 d. „Jaunoji Lietuva“ V. Mironą paskelbė garbės nariu. Primintina, kad ši korporacija į garbės narius pakvietė garbius asmenis tokiu nuoseklumu: pirmasis buvo Žemės ūkio akademijos rektorius Povilas Matulionis, antrasis – Respublikos prezidentas Antanas Smetona, po to rašytojas ir visuomenininkas Vaižgantas, valstybės veikėjai Juozas Tūbelis ir Vladas Mironas, akademijos rektoriai Juozas Tonkūnas ir Vincas Vilkaitis.

Teisininkas Antanas Smetona (1874–1944)

XX a. tarpukario Lietuvą, Nepriklausomybės epochą, dažnai tebevadiname „Smetonos laikais“. Buvusiam pirmajam ir paskesnių laikų valstybės prezidentui pelnytai, o retsykiais ir perdėtai surašomi kelių šalies dešimtmečių sėkmės pokyčiai. Nuo 1926-ųjų gruodžio perversmo kyla ir nuosekliai palaikoma Tautos vado idėja, perdėtam garbstymui neabejingas buvęs ir Antanas Smetona, bet ne itin atlaidus kitaminčiams.

Respublikos prezidentas A. Smetona dalyvavo paskutinės Dotnuvos žemės ūkio technikumo laidos išleistuvėse 1927 m. liepos 1 d., tuokart nusifotografuota prie rūmų, Klaipėdos vadavimo paminklo.

Kiti A. Smetonos apsilankymai susiję su aukštosios mokyklos gyvenimu.

Reprezentacinis valstybės asmuo dalyvavo 1934 m. spalio 15 d. paminint Žemės ūkio akademijos dešimtmetį, kalboje pabrėžė: „Lietuvos žemės ūkio ateitis yra ir Žemės ūkio akademijos ateitis“. Atkreiptina, kad sveikinime nebuvo užsiimta nė žodžiu apie pirmąjį rektorių P. Matulionį.

Itin A. Smetonos bičiuliautasi su studentų korporacija „Jaunoji Lietuva“ – valstybės lygmeniu įsitvirtinusios tautininkų partijos šalininkais. Organizacijos dvejų metų iškilmėse 1926 m. lapkričio 28 d. (prieš pat valstybės perversmą) A. Smetona skaitė paskaitą. Korporacijos garbės nariu paskelbtas 1929 m. lapkričio 28 d. Jaunalietuvių atstovai keliskart svečiavosi Kaune pas prezidentą (1930 m., 1931 m. kovo 15 d.), šis 1930 m. korporacijos Garbės knygoje palinkėjo: „Kad jūsų prakilnioji šeima, meilės ir mokslo švyturiu nešina, savo darbais skelbtų mūsų Tėvų Žemės garbę.“

Valstybės vadovas su studentais susitiko akademijoje (1932 m. birželio 22 d., 1934 m. gegužės 8 d.), 1934-aisiais jaunalietuvių Garbės knygoje paliko įrašą: „Kaimas išlaikė lietuvišką sąmonę, kaimas davė ir tebeduoda Lietuvai šviesuolius, kaimas lietuvino ir tebelietuvina miestą. Toks didis jo nuopelnas, už tai reiktų jį gerbti ir mėgti. Kaimui darosi betgi neteisybė: jaunieji, įsigiję mokslo šviesos, ima bodėtis kaimu, veržiasi miestan gundydamiesi jo visokiomis gėrybėmis. Išeina taip: pirmalakai miestui, pasturlakai kaimui. Neteisinga, nesaikinga, pavojinga. Ima baimė, kad kaimas nepaliktų be šviesuomenės, be inteligentų. Jaunieji, atgal kaiman! Griebkitės pagerinto arklo ir būkite skaistus žiburys, vadovas kaimui.“

Susirinkimuose ne kartą jaunalietuviai paminėdavo prezidento vardines, jo dvare, netoli tėviškės Užulėnyje (dabar – Ukmergės r.), 1938 m. pasodino vaismedžių.

Norėdami prisiminti A. Smetonos 25-erių metų „rašto darbo“ sukaktį, 1931 m. jaunalietuviai savo lėšomis 15 tūkstančių egzempliorių tiražu išleido Juozo Tumo-Vaižganto brošiūrą „Jaunosios Antano Smetonos dienos“. Spaudinys buvo sumanytas studentų korporacijos. Beje, Vaižgantas tarpininkavęs, kai akademijos studentai norėję susitikti su prezidentu.

Akademijos sodyboje 1934 m. savaip buvo prisimintas ir įamžintas A. Smetonos 60-mečio jubiliejus. Jam leidinį „Nauja vaga“ paskyrė Dotnuvos dvaro jaunųjų ūkininkų ratelis (vadovas dėstytojas Stasys Nacevičius, globojo studentai).

Žemės ūkio akademijos šauliai Akademijos bažnyčios šventoriaus teritorijoje (dabar Stoties g.; prie kelio, einančio Dotnuvos geležinkelio stoties link) 1934 m. gegužės 1 d. iškilmingai pasodino Antano Smetonos (Tautos vado) ąžuolą. Studentų jaunalietuvių korporacijos pakviestas prezidentas aukštojoje mokykloje viešėjo gegužės 8 d. – po savaitės pasodinus medį, buvo ir prie jam paskirto medelio. Akademijoje ir Dotnuvos miestelyje lankėsi rugsėjo 8 d., valstybės vadovą pagerbė dotnuviai vakare prie laužo.

Kunigas Justinas Staugaitis (1866–1943)

Vikipedijos tinklalapyje teigiama, kad „joks kitas Lietuvos kunigas lig šiol nepasiekė tokios svarbos pareigų Lietuvos politikoje ir bažnyčioje kaip J. Staugaitis“, tačiau redaktorius, literatas, visuomenininkas, Steigiamojo Seimo ir I Seimo narys, II Seimo pirmininkas, Telšių vyskupas (nuo 1926 m.) mūsų šiandienos istorinėse refleksijose itin retai teaptinkamas.

Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui parėmus Žemės ūkio akademijos įkūrimo idėją, iškilmingoje aukštosios mokyklos atidarymo šventėje 1924 m. spalio 15 d. tarp svečių buvo ir Seimo pirmininkas, laikinai einantis prezidento pareigas prelatas Justinas Staugaitis. Jis sveikindamas tautos vardu palinkėjo: „Težydi ši mokslo šventovė, tegyvuoja Žemės ūkio akademija.“

Agronomas Aleksandras Stulginskis (1885–1969)

Aleksandras Stulginskis – Steigiamojo Seimo (išrinktas 1920 m. balandį) pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, I Seimo narys, III Seimo pirmininkas. Valstybės istorijoje ir mūsų sąmonėje jis – antrasis valstybės prezidentas (1920–1926 m.), jo vadovavimo laiku priimta Konstitucija, įvesta valiuta, įvykdyta žemės reforma, tvarkomas kraštas.
Prezidentas 1924 m. liepos 1 d. dalyvavo Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivių antrosios laidos išleistuvėse. Iškilmėse svečias sakė: „Norėčiau Dotnuvos technikumui palinkėti, kad jis, tapęs ir aukštąja žemės ūkio mokykla, liktų taipogi mūsų žemės ūkio kultūros kėlėjų tikrąja Alma Mater.“

Pritaręs aukštojo žemės ūkio mokslo reorganizavimui: prezidentas su ministru pirmininku Antanu Tumėnu pasirašė Žemės ūkio akademijos – antrosios aukštosios mokyklos laisvojoje Lietuvoje – statutą, kuris 1924 m. rugsėjo 3 d. buvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose“. Prezidentas patvirtino pirmąją mokyklos tarybą, rektoriumi išrinktas Povilas Matulionis. Mokslas prasidėjo 1924 m. spalio 15 d. (žr. apie dalyvavusį J. Staugaitį) – ši data yra skaičiuojama kaip mokymo įstaigos pradžia. Akademijos darbų tęsėjas Lietuvos žemės ūkio universitetas 2011 m. ne atsitiktinai buvo pervardintas Aleksandro Stulginskio universitetu.

Kai po prezidentavimo netrukus A. Stulginskis pasitraukė iš politinio gyvenimo, dalis akademijos studentų praktiką atlikdavo ūkininko A. Stulginskio dvare (Kretingos valsčiuje).

Akademijos studentų ateitininkų klubas „Algimantas“ 1932 m. minėjo veiklos penkmetį, vienas ateitininkų idėjos puoselėtojų A. Stulginskis paskelbtas klubo garbės nariu. Su studentais, matyt, ir daugiau bendrauta, nes, anot biografo Alfonso Eidinto, A. Stulginskį „į Dotnuvą skaityti paskaitų kviesdavo studentų korporacijos, daugiausia ateitininkai“.

Sugrįžusį iš Sibiro tremties agronomą Aleksandrą Stulginskį Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius Petras Vasinauskas 1957 m. balandžio mėn. priėmė dirbti į Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotį. Vyresniuoju moksliniu bendradarbiu buvo iki 1960 m.

Instituto darbuotojų pastangomis 1991 m. Akademijos parke iškilo paminklas tremtiniams agronomams, plokštėje tarp kitų nukentėjusiųjų yra ir A. Stulginskio pavardė. Nuo sovietmečio represijų nukentėjo ir dar keli Nepriklausomybės akto signatarai: tarp tremtinių buvo Petras Klimas, tremtyje mirė Vladas Mironas ir Donatas Malinauskas, sušaudyti Pranas Dovydaitis ir Kazimieras Bizauskas.

Rytas Tamašauskas,
Švietimo ir kultūros skyriaus
vyriausiasis specialistas

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.