Prieš 15 metų Lietuvoje atsiradusi nauja automobilių sporto šaka – driftas (kalbininkai siūlo šį žodį keisti šonaslydžiu) – šiuo metu tampa vis popu­liaresnė. Buriasi drifto klubai, vis daugiau patirties įgauna ir šio sporto pro­paguotojai – driftininkai. Vienas tokių – kėdainietis Silvestras Bieliauskas.

Jaunas vyras aktyviai „driftinti“ pradėjo vos prieš trejus metus, tačiau jau gali pasigirti sukaupta nemaža patirtimi bei pasiekimais. Tiesa, šis sezonas Lietuvos drifto pirmenybėse (semi pro lygoje) buvo ypatingai sunkus ir nesėkmingas. Optimistiniuose planuose driftininkas buvo pajėgus užimti net antrąją vietą galutinėje pirmenybių lentelėje. Tačiau tokie planai žlugo paskutiniojo etapo metu, kuomet užsiliepsnojo varžyboms skirtas automobilis…

Kėdainietis Silvestras Bieliauskas drifto sportu užsiima vos trejus metus, tačiau jau spėjo pasiekti puikių rezultatų. (Asmen. archyvo nuotr.)

S. Bieliauskas važiuoja specialiai varžyboms pritaikytu „BMW E30“ V8 turbo automobiliu, turinčiu 560 arklio galių. Nors ir gyvena Kėdainiuose, pilotas varžybose atstovauja Telšių BMW klubą „Žemaičių BMW klubs“.

„Šis sportas yra labai brangus, be to – ir ganėtinai pavojingas. Tačiau man patinka adrenalinas, išbandyti save įvairiose situacijose. Be to, esu labai dėkingas ir savo šeimai, artimiesiems, draugams, mechanikų komandai, kurie skatina eiti pirmyn ir siekti rezultatų“, – pasibaigus šių metų itin daug jėgų ir laiko atėmusiam drifto sezonui, sakė S. Bieliauskas.

Apie permainingą šių metų drifto sezoną bei patirtus išbandymus trąsoje kalbamės su S. Bieliausku bei vienu iš mechanikų Artūru Karčiausku.

– Kaip susidomėjote driftu? Ar seniai tai įvyko? – paklausiau drifto piloto S. Bieliausko.

– Automobiliais domėjausi nuo pat mažumės, būti sportininku – mano sena svajonė. Prieš penkerius metus pamačiau šį BMW ir, pasitaręs su šeima, nusipirkau. Prieš tai teko važinėti į automobilių slalomo varžybas, tačiau vis knietėjo pabandyti driftą. Pradėjau juo aktyviau domėtis, nusprendžiau ir pats pabandyti. Vėliau artimieji, draugai, pamatę mano norą ir užsidegimą, labai prisidėjo finansais prie automobilio modifikavimo, jo pritaikymo sportui. Pirmieji startai buvo kupini jaudulio, streso… Prie starto stovi, rankos dreba, negali net savęs nuraminti (nusijuokia). Pirmais kartais būdavo, kad grįžti po kvalifikacinio važiavimo, sėdi automobilyje ir galvoji: o ką aš čia veikiu?

– O kaip dabar? Ar jau pavyko tą jaudulį įveikti?

– Šis sportas yra gana pavojingas, tad jaudulys niekur nedingo. Tik jis žymiai mažesnis, ne toks stiprus kaip buvo pirmaisiais metais. Tačiau jaudinasi žmona. Po paskutinio šiame sezone etapo, kuomet užsidegė mano drifto automobilis, ji pareikalavo, kad daugiau nebevažiuočiau. Tačiau jei pasiseka, džiaugiasi kartu. Man šis sportas kaip narkotikas, kaip mažam vaikui saldainis, tad pažadėti, kad mesiu šį sportą, negaliu (šypteli).

„Šis sportas yra labai brangus, be to, ir ganėtinai pavojingas. Tačiau man patinka adrenalinas, išbandyti save įvairiose situacijose. Be to, esu labai dėkingas ir savo šeimai, artimiesiems, draugams, mechanikų komandai, kurie skatina eiti pirmyn ir siekti rezultatų“.

Driftininkas Silvestras Bieliauskas

– Šių metų sezonas jau pasibaigė. Prieš paskutinį etapą pretendavote į aukštą, antrąją vietą Semi pro drifto lygoje. Jos užimti nepavyko. Tačiau šis sezonas ir taip Jums buvo kupinas iššūkių?

– Lietuvos drifto Semi pro lygoje važiavau nuo pirmojo etapo. Po penkių etapų bendroje įskaitoje buvau trečioje vietoje. Paskutinysis, šeštasis turėjo lemti vietą galutinėje įskaitoje. Tačiau varžybų dieną mano drifto automobilis užsidegė. Visa tai mane labai išmušė iš pusiausvyros… Labai norėčiau padėkoti savo mechanikų komandai, kurie spėjo paruošti automobilį tęsti varžybas. Bet aš pats labai susinervinau ir negalėjau susikaupti startui. Nesugebėjau per save perlipti. Tad galutinėje įskaitoje teko žemai kristi. Buvo skaudu, mat stovėjau net trečioje vietoje. „Pavedė“ technika, mat jei tai būtų atsitikę dėl mano paties kaltės, būtų lengviau, nes, na pripažinčiau, kad dar esu per silpnas, dar reikia tobulėti.

– Ar tai tapo spyriu ir tikslu dar labiau tobulėti pačiam bei tobulinti automobilį?

– Taip, tai tapo paskatinimu kilti ir toliau važiuoti. Tokios situacijos tik skatina toliau siekti užsibrėžtų tikslų ir tobulėti. Šis sezonas apskritai atėmė labai daug jėgų, finansų, nes buvo labai sudėtingas. Automobilis labai dažnai gedo, jį nuolat tekdavę remontuoti, taisyti. Buvo labai daug gedimų. Keturi etapai – keturi nauji varikliai. Buvo atvejis, kad vienų varžybų metu mes dėl variklio gedimo net negalėjome tęsti varžybų. Buvo ir taip, kad į varžybas teko važiuoti be miego: per 38 valandas mes nuo nulio surinkome variklį, po to teko nuvažiuoti į varžybas ir sudalyvauti jose. Žinoma, rezultatas varžybose tikrai nebuvo pats geriausias (nusijuokia). Tačiau svajoju ir toliau kultivuoti šį sportą, tobulėti ir siekti gerų rezultatų. Šis sezonas jau baigėsi, tačiau kitais metais sieksiu turnyrinėje lentelėje pakilti gerokai aukščiau. Nes iš aukštesnės pozicijos kristi į žemesnę nėra malonu.

Be mechanikų komandos šiame sporte – nė iš vietos. (Artūras Karčiauskas – antras iš kairės). (Asmen. archyvo nuotr.)

– Kėdainiuose yra ir daugiau drifto pilotų, tačiau čempionate kol kas tik Jums sekasi geriausiai?

– Drifto pilotų, aktyviai užsiimančių šiuo sportu, yra nemažai. Vienam jų – Pauliui Petraičiui – šis sezonas taip buvo sudėtingas, su technika buvo sudėtinga susidraugauti. Semi pro lygoje dalyvauja trys pilotai iš Kėdainių. Tačiau šiame sezone, nepaisant visko, tik man sekėsi geriausiai.

– Ar šis sportas – brangus malonumas?

– Driftas – brangus sportas, tad be rėmėjų niekaip neišsiversčiau. Mano drifto automobilis yra senas, 1986 metų, tačiau beveik visos detalės yra pakeistos naujesnėmis, gal tik vienintelis stogas likęs toks pats. Detalių neįmanoma nusipirkti taip paprastai, reikia daug ieškoti arba pačiam turimas detales patobulinti, savaip perdaryti. Labai daug padeda rėmėjai – važiuoti vien iš savo kišenės būtų visiškai neįmanoma, finansiškai nepatemptume. Dalyvavimas vienose varžybose kainuoja apie 1000 eurų: jei sausa danga, reikia penkių komplektų padangų (dešimt vienetų), tenka dengti kuro išlaidas, kainuoja ir automobilio transportavimas iki varžybų vietos. Esu labai dėkingas visiems rėmėjams už visokeriopą pagalbą ir palaikymą. Kėdainiuose mane remia vos keli verslininkai.

– Kokiu automobiliu važiuoja Silvestras? – paklausiau vieno iš mechanikų Artūro Karčiausko.

– Automobilis – senas BMW, vadinamoji „chuligankė“. Automobilis įnoringas. Man šis sportas visada buvo prie širdies, tad mielai padedu Silvestrui, juolab kad pats dirbu autoservise, tad žinių ir įgūdžių turiu. Šis sezonas buvo išties labai sunkus, kaip minėjo Silvestras, teko pakeisti net keturis variklius. Stengiamės užbėgti gedimams už akių, tačiau ne visada pavyksta tai padaryti. Juk tai technika, metalas, kuri byra, lūžta… Vis kažkas atsitinka, problema po problemos. Tad dažniausiai kiekvienos varžybos tiek mechanikams, tiek Silvestrui tampa iššūkiu. Mūsų svajonė, kad atvažiavus į varžybas automobilis nebyrėtų ir varžybose viskas praeitų sklandžiai.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.