Kai kas pamato, kaip trijų sūnų mama dotnuviškė Santa Būdienė mezga, negali paslėpti nuostabos. Jauna moteris megzdama neapsuka mezginio. Kodėl? Ogi todėl, kad ji, būdama dešiniarankė, mezgimo paslapčių išmoko iš kairiarankės močiutės, tad dabar puikiai virbalus valdo abiem rankomis.

Santa Būdienė dažniausiai mezga, kai miega vaikai.

Santa Būdienė dažniausiai mezga, kai miega vaikai.

Megzti Santa išmoko būdama septynerių metų.

Puošė lėles ir draugę
Pirmasis jos darbas buvo lėlei Barbei numegztas sijonas. „Pamenu, kaip būdama maža sėdėdavau šalia močiutės ir stebėdavau, kaip ji mikliai dirba virbalais. Nejučia supratau, kad ir pati noriu pabandyti paimti virbalus. Ilgai stebėjusi patyrusią mezgėją megzti išmokau be didesnių vargų. Pirmiausia sugalvojau naujai aprengti lėles ir Barbei numezgiau sijoną. Po to pirmojo sijono buvo daugybė šalikų, kepurių. O rimtas mano numegztas darbas papuošė ne mane, o geriausią mano draugę – jai, būdama šešiolikmetė, numezgiau megztuką. Visos mergaitės nori puoštis išskirtiniais drabužiais, tad mes nusprendėme išsiskirti megztukais. Ji užsisakė kiauraraščiu pagražintą drabužį. Draugės norą išpildžiau maždaug per mėnesį. Nuo tada niekada nesiskųsdavau, kad neturiu kuo pasipuošti – kai ko nors unikalaus užsinorėdavau, tiesiog nusimegzdavau“, – mezgimo pradžią prisiminė S. Būdienė.

Kai laukėsi trečiojo vaikelio, Santa, svajodama apie dukrytę, numezgė rožinį kostiumėlį, tačiau jis likimo nepakeitė, dot­nuviškių šeima prieš metus ir keturis mėnesius vėl susilaukė sūnaus.

Kai laukėsi trečiojo vaikelio, Santa, svajodama apie dukrytę, numezgė rožinį kostiumėlį, tačiau jis likimo nepakeitė, dot­nuviškių šeima prieš metus ir keturis mėnesius vėl susilaukė sūnaus.

Patinka megzti vaikams
Santa prisipažįsta, kad pastaruoju metu sau mezga labai retai – puošia bičiulius, kaimynes, jų artimuosius. „Jau turiu klienčių ratą, kuriam patinka mano darbai. Dar nebuvo nė vieno užsakymo, kurio negalėčiau išpildyti. Mezgu viską: ir kojines, ir švarkelius, ir megztukus, ir sukneles, ir papuošalus. Vienodai patinka ir įvairūs raštai. Galiu megzti lygų mezginį, pagražintą pynėmis ar kiauraraščiais, bei spalvingus drabužius. Pastarieji labiau tinka vaikams ir man labai patinka, nes greitai padaromi.
Sulaukiu labai įvairių užsakymų: būna, kad moterys ateina su konkrečia vizija, ko ir kaip nori, tačiau pasitaiko atvejų, kad atneša siūlų ir paprašo numegzti kažką originalaus. Tada pasitelkiu fantaziją, kurios man netrūksta, ir kimbu į darbą“, – pasakojo dotnuviškė.
Mezgėja pastebėjo, kad jaunos merginos nori tamsesnių spalvų drabužių, o vyresnės moterys noriai renkasi šviesesnių ir ryškesnių spalvų mezginius.

Mezginiai – brangus malonumas
Anot Santos, norinčiųjų puoštis megztais drabužiais netrūksta, tačiau mezginiai populiarėja gana santūriai, nes tai brangu. „Mezginyje svarbu ne tik raštai, mezgimo kokybė, bet ir siūlai, iš kurių mezgamas vienas ar kitas daiktas. Jei siūlai bus prastos kokybės, tai gražaus ir puošnaus drabužio nėra ko tikėtis. O kokybiški siūlai kainuoja daug, tad sudėjus siūlų ir darbo kainą, kartais gauname gana įspūdingą sumą. Kartais moterys paprašo kažką numegzti iš ardytų siūlų, bet aš visada pasakau, kad tai nebus toks pat kokybiškas drabužis, kaip pavyktų padaryti iš naujų siūlų. Visko gyvenimas išmokė, net senus siūlus garinti puode, kad jie atrodytų gražiau ir patraukliau“, – šypsojosi S. Būdienė. Jos teigimu, mezginiai labiau žavi miesto moteris, o kaimo moteriškės rečiau puošiasi pačių ar draugių megztais drabužiais.
Pasak dotnuviškės, ji nėra visiškai sugadinta ligonė mezgėja, nes būna dienų, kai virbalų nesinori imti į rankas, tačiau pradėjusi darbą moteris stengiasi jį užbaigti kuo greičiau. „Kadangi esu trijų sūnų mama, tai mezgimui laikas lieka po visų ruošos darbų. Dažniausiai mezgu, kai vaikai miega. Būtų šaunu, kad galėčiau megzti taip, tarsi dirbčiau darbo dieną. Tačiau gyvenimas tokio malonumo nesuteikia. Pirmiausia turiu nudirbti namų ruošos darbus, o jau tada galiu imtis mezginių“, – sakė Santa.

Mezginiu dukros neprišaukė
S. Būdienei nėra lengva skirtis su savo darbais: „Į juos įdedu daug darbo ir meilės.“ Jauna moteris kaip kuriozą prisimena jauniausio sūnaus laukimą. „Kadangi auginome du berniukus, tai labai laukėme mergaitės. Aš net rožinį kostiumėlį numezgiau tikėdama savo pusėn palenkti likimą, kad jis atsiųstų mūsų šeimai dukrytę. Sulaukėme sveiko, gražaus berniuko, tad mano rožinis kūrinys taip ir liko gulėti spintoje nepanaudotas“, – atsiduso S. Būdienė.
Būna vakarų, kada Santa pagalvoja, jog šiek tiek liūdna, kad neturi kam perduoti savo pomėgio paslapčių, tačiau dar nežinia, kaip gyvenimas gali pasisukti: „Buvo laikas, kai mezgimu domėjosi tik moterys, dabar su virbalais galima pamatyti ir vyrų. Kol kas mano sūnūs ne itin žavisi mezginiais, tačiau dar viskas gali apsisukti dešimt kartų. Vyriausias sūnus kartą paprašė, kad pamokyčiau megzti, tačiau jam tai pasirodė per daug sudėtinga. Jis dabar moka tik vąšeliu nunerti virvutę. Graži pradžia padaryta, todėl niekada nesakau niekada.“

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.