Už laisvę kovojančių titanų šalis? Taip,

Neįkyriai, tačiau be galo paveikiai režisierės Agnės Zalanskaitės papasakota patriotinė istorija, nepraėjus nei metams nuo jos sukūrimo, pasiekė ir Kėdainius. Vasario 9-ąją Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre pristatytas režisierės istorinis filmas „Nepaprasta auka“ apie pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį.

Tema palietė daugelį

Šio filmo neįmanoma žiūrėti be ašarų. Gal todėl, kad kova už laisvę beviltiškomis sąlygomis yra ne tik graži, svarbi, didinga, bet ir tragiška. Gal todėl, kad sugraudinti jautresnį žiūrovą, į siužetą sumaniai įpynus meilės, šeimos linijas – nesunku. Gal todėl, kad retos šeimos Lietuvoje, vienaip ar kitaip, nepalietė pokario rezistencija. Žiūrint šį filmą apie pietų Lietuvos partizanus suvienijusio vado, pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimą ir kovą, persmelkia suvokimas apie tai, ką jautė priesaikos Tėvynei pašaukti vyrai, priversti palikti savo šeimas, namus. Kamuojami kartais užplūstančios nevilties ir skausmo, tačiau palaikomi tikėjimo, kad išauš laisvės rytas. Ne kartą ir aš bandžiau įsivaizduoti, ką paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, prieš susisprogdindamas, galvojo mano senelio brolis – pirmasis jungtinės Kęstučio-Dainavos apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Šilas, stribams apsupus bunkerį, paskubomis degindamas dokumentus, kad jie nepatektų priešui į rankas…

Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo vienas aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkų, kuris 1944 m. ne tik kūrė viso pasipriešinimo strategiją, planus, bet ir pasitraukė į mišką bei partizanavo. Būdamas tokio aukšto rango karininkas, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.

Ir štai režisierė A. Zalanskaitė, pasakodama pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio istoriją, per jo asmenybę atskleidė tai, ką teko patirti visiems partizanams ir jų artimiesiems. Šaltį, skausmą, nepriteklių, persekiojimus, kankinimus, žūtį. Retas išgyveno. Beje, filme skamba ir išgyvenusiojo, J. Vitkaus-Kazimieraičio bendražygio partizano, prisiminimai. Kaip viltis, kad laisvės siekimas nenužudomas. Kaip liudijimas, kad kova ir žūtys nebuvo beprasmės. „Jei mes pasitrauksime, kas liks? Reikia pasauliui parodyti, kad lietuvių tauta gyva, nepasiduoda, kad bolševikai čia nepageidaujami“, – apie nepaprastos aukos prasmę liudija partizanų įrašai.

Neeilinė asmenybė

Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo vienas aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkų, kuris 1944 m. ne tik kūrė viso pasipriešinimo strategiją, planus, bet ir pasitraukė į mišką bei partizanavo. Būdamas tokio aukšto rango karininkas, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę. Tais pat metais įkūrė A apygardą, o 1946-ųjų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus, Lietuvos išlaisvinimo planą „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo nusikaltusiems ir partizanų apdovanojimo kovose pasižymėjusiems nuostatus. Jis bendražygiams imponavo savo intelektualumu, drąsa, dvasine stiprybe, giliu krikščionišku tikėjimu, erudicija…

Auka – prasminga ir šiandien

Šio iškilaus žmogaus gyvenimą ir asmenybę filme padeda atskleisti ne tik išlikę laiškai, dokumentai, artefaktai, istorikų pasakojimai. Bene didžiausią įspūdį palieka partizanų vado giminaičių – brolio, sūnaus, anūkų mintys. „Filmas, kad ir kiek kartų jį bežiūrėčiau, man yra lyg maža Biblija, pasakojanti apie svarbiausius dalykus gyvenime, apie pasiaukojimą. Kiekviena filme ištarta frazė turi prasmę ir iškyla mano atmintyje vienu ar kitu gyvenimo momentu“, – prisipažino šį filmą kraštiečiams atvežęs ir pristatęs Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Jis pasakojo praėjusią vasarą dalyvavęs šio filmo premjeroje ir, suvokdamas kokį didelį darbą atliko režisierė, pasiūlęs jį pristatyti įvairiuose Lietuvos regionuose. „Prisiminiau Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose laisvės kovų atminimas yra saugomas, yra tapęs kasdienybės dalimi, kur labai stiprus pilietinis patriotinis auklėjimas ir tikėjimas savo šalimi. Mūsų šalyje tokių filmų praktiškai nėra, nors patys amerikiečiai žavisi mumis ir teigia, kad pasaulyje mažai tautų, kurios taip kovotų už savo laisvę,“ – kalbėjo buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Pasak jo, amerikiečių akyse Lietuva – už laisvę kovojusių titanų šalis, tik mums patiems reikia tai suvokti ir imti didžiuotis savimi.

Apie tai, ar šiandien mes išdrįstume pakartoti kovotojų už laisvę auką, filme svarsto ir J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas, kunigas Gintaras Vitkus. „Šiandien mes nenorime skursti, vargti, rizikuoti… (Reikalingas – aut. pastaba) mokėjimas neišsigąsti vargo, nes viskas, kas svarbu, turi savo kainą (…). Senelio gyvenimas ir žūtis mane išmokė, kad gyvenime nebūtinai visi sprendimai baigiasi laimėjimais. O svarbūs dalykai nebūtinai yra garsūs“, – dvasininko G. Vitkaus bei kitų artimųjų išsakytos mintys tikriausiai lydės ne vieną šį filmą mačiusį kraštietį.

Tiesos paieškos – ne vienos dienos darbas

Nors, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, Kėdainių kraštas pasižymi renginių gausa, filmo peržiūra pritraukė pilną salę kraštiečių. Pasak Daugiakultūrio centro vadovės Audronės Pečiulytės, pokario tema – aktuali, neišvengianti įvairiausių diskusijų, nes laisvės kovos vyko ne taip jau ir seniai, yra daug jas prisimenančių žmonių. „Sovietinė ideologija, diegta penkiasdešimt metų, kad jie buvo banditai, buržuaziniai nacionalistai, labai giliai įsirėžė į mūsų sąmonę. Ir pakeisti šį supratimą, įrodyti, kad didelė dalis partizanų buvo tikri patriotai, tikri kovotojai už laisvę, per vieną dieną neišeina. Tai turi ateiti per tam tikrą laiką“, – mano A. Pečiulytė. Pedagoginį darbą dirbanti istorikė pastebėjo, kad šiuolaikinė jaunimo karta storų knygų skaityti nelinkusi, ji pasaulį priima per vaizdus. „Jeigu istorija parodoma patraukliai, per filmus, juos gali naudoti ir mokytojai, ir viešų renginių organizatoriai. Ir tuomet išryškėja istorinė tiesa. Tuo labiau, kad Lietuvos partizanų vadai buvo tie, kurie matė prasmę šitoje kovoje. Labai džiaugiuosi, kad yra sukurtas šis filmas apie Kazimieraitį“, – kalbėjo A. Pečiulytė.

Istoriniai filmai – turintys ateitį

Įdėmiai filmą žiūrėjo ir vyresnioji karta, ir jaunimas – tiesa, jaunų žmonių susirinko labai nedaug. „Man patiko, nes to, ką čia pamačiau, neišmoksi mokykloje“, – savo įspūdžius po filmo apibendrino dvyliktokas Motiejus.

Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos dailės mokytoja Daiva Nurdinova pastebėjo, kad filme pateikiama informacija labai greitai „užkabina”. „Dar daug ko nežinome apie tą laikotarpį, o jis yra mūsų tautos istorijos dalis. Manau, kad šis filmas tinka ne tik vyriausiųjų klasių mokiniams, bet ir septintokams – aštuntokams“, – svarstė mokytoja.

Beje, visi, kuriuos „užkabino“ ši nepaprasta istorija, nekantriai lauks pavasario – mat režisierė A. Zalanskaitė jau baigia kurti filmą apie paskutinįjį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Šio istorinio filmo premjera įvyks kovo 5 dieną, o per televiziją jis bus parodytas kovo 6-ąją. Ž. Pavilionis ir režisierė A. Zalanskaitė žada tęsti keliones po Lietuvą ir su filmu būtinai atvykti į Kėdainius.