Unikalumas slypi paprastume: iš ištuštėjusios sodybos

0

Algis Augustaitis – tremtinys, inžinierius-mechanikas, verslininkas, pe­dagogas, rašytojas, tapytojas, talentingas ir jautrios sielos kūrėjas – liepos 10 dieną pasitinka savo 75-ąjį gimtadienį.

Ta neapsakomai brangi tėviškė
Gimė 1942 metais liepos 10 dieną Šakių rajone Kiaulupų kaime pasiturinčio ūkininko šeimoje. Beveik septyneri vaikystės metai prabėgo gražioje tėvų zanavykų sodyboje, kurioje nuo mažumės laimingai augo.
Ten buvo puikus didelis gyvenamasis namas, tvartas, klojimas, pirtis, svirnas, kuriame ne tik laikomi grūdai – kitame jo gale stovėjo lovos ir karštų dienų popietėje čia buvo ilsimasi.

Algis Augustaitis

Buvo nuostabus mamos išpuoselėtas gėlių darželis, o tėtės – gražus sodas, kur prie avilių dūzgė bitutės ir krovė medų. Tėtė jį kopinėdavo ir vaišindavo ne tik savuosius, bet ir kaimynus.
Tėviškę, jos šilumą iki skausmo ir dabar prisimena – jos nuostabius rytus, besiganančias dobilienoje karvutes, avytes, arkliukus. Kai vieno jų prireikdavo, eidavo pasiimti iš ganyklos. Kieme jau laukė geriausias draugas Kudlius, kurio akys visada spindėjo pasitikėjimu, meile, atsidavimu, gyvenimo džiaugsmu.
Kaip būdavo smagu gulėti klojime ant šieno ir ankstų rytą klausytis kregždžių čirkesio. Tuojau pasigirsdavo dalgio plakimas, kaip muzika. Ir tai buvo greičiau ne darbas, o ritualas. Dalgio plakimą kitame kiemo gale atkartodavo gandrų kalenimas, jie, stovėdami ant vienos kojos, tartum pasakojo vaikų atsiradimo paslaptis. Sako, tik reikėjo atidžiai įsiklausyti į jų kalenimą ir suprasdavai pasaulio stebuklą – naujos gyvybės atsiradimą.
O kaip gera pabūti netoli sodybos tėtės pasodintame beržyne, kur gležni žali jų lapeliai, gegučių kukavimas tartum pasakoja apie miško laumes. Čia, sodybos gale, ir pušaitės, eglaitės, žydinčios obelys, kriaušės, slyvos, virš kurių vakarais kabojo auksu tviskantis mėnulis ir visiems teikė palaimą.
Sodyboje vidurvasaryje kvepėjo žydintys javai, žydras kaip dangus linų laukas, žaliavo įvairios vešlios daržovės, o Algis nešė tėveliui į arimų lauką pusryčius, matė varnėnus, ieškančius sliekų savo vaikams.
Visa tai liko tartum sapne. Teko viską palikti visiems laikams.

Sovietinėje vergovėje
Tėtę areštavo tik dėl to, kad buvo protingesnis ir darbštesnis už kitus. 1946 metais jam teko dirbti labai sunkų darbą anglių kasyklose Urale, prie Pečioros, Intoje ir kitur. Jis visada buvo alkanas, pavirtęs klipata. Ir tik 1955 metais buvo paleistas į laisvę be teisės grįžti į Lietuvą.

Kėdainių senamiestis

Ligotai mamai su Algiu 1949 metais vieną ankstų rytą su baisiu beldimu, šauksmais ir keiksmais ginkluoti kareiviai ir stribai įsilaužę į kambarį paskelbė, kad jie ištremiami į Sibirą kaip liaudies priešai.
Ir pradėjo bildėti gyvulinio vagono ratai. Liko be Tėvynės, toli nuo bažnyčios ir tėviškės. Taip, dažniausiai be vandens, be maisto, antisanitarinėmis sąlygomis, keliavo devyniolika parų iki Mongolijos sienos. Buvo baisu, nes prie visko dar prisidėjo labai kandžiojantys parazitai. Kančia buvo neišpasakyta.
Pirmieji metai buvo labai sunkūs, nes reikėjo pradėti gyventi nuo adatos. Pilvas nuolat gurgė ir prašė valgyti. Mamai darbas buvo neįprastas, be to, ir klimatas visai kitoks. Algis ėjo elgetauti, o mama gulago kolūkyje labai sunkiai dirbo. Ir taip praėjo devyneri metai. Grįžo į Lietuvą tik 1958 -aisiais.

Savoje Tėvynėje be savų namų
Išsekusi, išvargusi visa šeima grįžo į Lietuvą, bet ne į savo tėviškę, nes ji sovietinės valdžios buvo na­cionalizuota ir ten gyveno socializmo kūrėjai. Priglaudė tėtės brolis, davė kambariuką, ir ten jie gyveno.
Algis buvo mokomas tik rusiškai, nemokėjo rašyti lietuviškai, bet to greitai išmoko, o tėtė iki gyvenimo pabaigos rašė knygas, daugiausia – savo prisiminimus apie lagerio kančių kelius. Algis mokėsi: 1961 metais baigė Šakių vidurinę mokyklą, 1967 metais – Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą, ir tapo inžinieriumi-mechaniku.
Pradžioje pradėjo dirbti Kapsuko gelžbetonio gamyklos vyr. mechaniku, kitose įmonėse.
Kėdainiuose, tame sename ir didingame Radvilų mieste, gražiai ir produktyviai praleido beveik trisdešimt metų. Čia teko dirbti Kauno mechanizuotoje kolonoje viršininko pavaduotoju, sporto mokyklos šachmatų treneriu, mokytoju, farmacijos firmoje „Alaja“ viršininku.
Sukūręs šeimą su zanavyke Janina susilaukė ir išaugino du sūnus, turi šešis anūkus. Dabar yra laimingas.
Verslininko veikla sunki, reikia labai daug išmanymo, bet kai stengiesi, tai ir sekasi.

Menas ruseno širdyje nuo vaikystės
Jautrios prigimties vaikas nuo mažens matė, kaip jo dėdė piešė, ir tai jam labai rūpėjo ir užaugus.
Treniruodamas vaikus ir važiuodamas su jais į varžybas, imdavo su savimi teptuką, dažus ir, turėdamas kiek laiko, tapė gamtovaizdžius. Visada peizažais, istoriniais paminklais. Ypač bažnyčiomis. Anot jo, norėjo atiduoti skolą už jų išniekinimą sovietmečiu.
Tad tenka tik stebėtis, kad žmogus, niekada specialiai nesimokęs piešimo bei tapybos technikos, kuria gana profesionaliai.

Mindaugas

Jo meninis pasaulis gana platus, jame žmogus daugiau kenčia, nei džiaugiasi. Nors žmogus tiesiogiai ne visada vaizduojamas, jis juntamas. Šis menininkas sugeba supoetintais, dramatiniais vaizdais parodyti žmogaus būtį, jo išgyvenimus, pasaulėjautą. Tai originalus ir tuo įdomus dailininkas, kurio su niekuo nesutapatinsi. Jo kūryboje daug suvaizdintos fantazijos ir šiltos lyrikos. Plastinėmis priemonėmis, lyg žodžiais, jam pavyksta prasiskverbti į žmogaus širdį, suvirpinti ją ir priversti išgyventi drauge su autoriumi. Tai dažniausiai Sibiro prisiminimai, žmogiškas liūdesys.
Šio menininko kūryboje itin daug vietos užima Sibiro, pokario baisumai, žmogaus kančia. Daug peizažų, kuriuose dažnai metaforiškai išreiškia savo mintis ir išgyvenimus. Jo vaizduojama gamta dažnai sužmoginta – medžių siluetai, debesys, šviesos properšos tartum įgyja žmogaus veido bruožų. Jam rūpi ne materialinis, o psichologinis tikrovės vaizdavimas.
Kūrinių ciklas „Kryžių Lietuva“ tapo Algirdo tėvo dviejų prisiminimų knygų apie tremtį iliustracijomis.
Visi jo paveikslai dvasingi, reikšmingi. Priverčia susikaupti, mąstyti. Todėl yra sulaukęs ir žinomų dailėtyrininkų dėmesio. Meno žmonės pripažįsta, kad Algio Augustaičio tapyba daugeliu atveju yra dramatizuota.
Algis Augustaitis yra surengęs nemažai personalinių parodų, dalyvauja bendrose parodose Lietuvoje ir svetur.

Leave A Reply