Dvidešimtmetis kėdainietis Arnas Volkavičius neturi daug laisvo laiko jaunatviškoms pramogoms. Jaunuolis sėkmingai baigė Aleksandro Stulginskio universiteto agronomijos antro kurso studijas bei nuo ryto iki vakaro triūsia šeimos ūkyje.

Arnas Volkavičius universitete įgytas žinias puikiai pritaiko ūkyje, kurį šįmet jam patikėjo tėtis Arūnas Volkavičius.

Arnas Volkavičius universitete įgytas žinias puikiai pritaiko ūkyje, kurį šįmet jam patikėjo tėtis Arūnas Volkavičius.

Pasak jaunojo ūkininko, jų šeimos ūkis – maždaug 200 hektarų dirbamos žemės. „Taip jau nutiko, kad maždaug prieš septynerius metus tėtis buvo priverstas pradėti ūkininkauti, kai netekome senelio. Pamažu ūkį praplėtėme, nusistovėjo darbai, sėjomainos. Man žemės darbai ir technika visada buvo įdomu, tai aš net nedvejojau, ką mokytis. Pradėjęs studijuoti, vis dažniau tėčio klausdavau, ką ir kaip augina, kodėl renkasi vienas ar kitas veisles, kaip jas apsaugo nuo ligų ir kenkėjų. Tėvai supratę, kad man ūkis nėra tik pramoga, vis dažniau patikėdavo įvairius darbus, o šį pavasarį jį perdavė savarankiškam tvarkymuisi. Tėtis vėl grįžo prie ankstesnių darbų – pervežimų, o man patikėjo ūkį. Priėmiau tai kaip didelį iššūkį ir nekantriai laukiu pirmojo savarankiško derliaus. Labai norėčiau, kad jis užaugtų puikus, be nuostolių“, – savarankiško ūkininkavimo pradžią apžvelgė Arnas Volkavičius.
Jaunuolis pripažįsta, kad vienam pačiam priimti sprendimus, kada ką sėti ir kaip prižiūrėti, nėra paprasta. „Dar ir orai nelepina. Dabar labai trūksta drėgmės. Nuolat važiuoju į laukus, stebiu, kaip auga pasėliai, kokius tręšimus ar purškimus planuoti“, – sakė jaunasis ūkininkas.
Neretai patarimų jaunuolis klausia savo dėstytojų ar agronomų: „Be patarimų būtų labai sunku. Nemanau, kad blogai pasikonsultuoti. O turintieji patirties mielai pasako, ką, jų manymu, reikėtų daryti vienu ar kitu atveju.“
Volkavičiai dirba augalininkystės ūkyje. Augina rapsus, cukrinius runkelius, žieminius ir vasarinius kviečius, o šįmet pirmą kartą pasėjo ir 12 hektarų žirnių. „Žirnius turėjome sėti, nes tai būtina įgyvendinant privalomas žalinimo programas. Kadangi tai naujiena, tai pasėjome net daugiau, negu reikėtų. Pasitaręs su patyrusiais agronomais pasirinkau veislę „Casablanca“, kuri yra atspari ir patikima. Šiuo metu žirniukai auga puikiai, tik kartą juos nupurškiau nuo piktžolių, o daugiau jokios priežiūros nereikia. Tikiuosi, kad derlius bus geras“, – sakė A. Volkavičius.
Jaunuolis buvo sulaukęs pasiūlymų sudaryti išankstines javų derliaus pardavimo sutartis, tačiau jų atsisakė. „Tėtis irgi niekada iš anksto nesudarė pardavimo sutarčių, tai ir aš kol kas jomis nesižaviu. Kai jau žinosiu, ko ir kiek užaugo, tada ir ieškosiu, kam geriau parduoti“, – samprotavo jaunasis ūkininkas.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.