Turtinga riešinių istorija ir atgimimas

0

Prieš keletą dešimtmečių iš Mažosios Lietuvos į Kėdainius atvykusi gyventi Regina Banienė atvežė ir nemažą kultūrinį gimtinės palikimą. Moteris kėdainiečius supažindino su šiaudiniais žaislais, o riešinių mezgimo paslaptimis dalijasi iki šiol.

R. Banienė riešinių mezgimą į Kėdainius atvežė iš Mažosios Lietuvos.

R. Banienė riešinių mezgimą į Kėdainius atvežė iš Mažosios Lietuvos.

Arnetų namuose vykusiame renginyje „Riešinės iš praeities ir dabar“ Regina Banienė su pasekėjomis ne tik demonstravo gražiausius savo mezginius, puošiančius rankas, bet ir mokė, kaip juos nusimegzti.

Riešinėmis puošėsi ir Barbora Radvilaitė
Pasak R. Banienės, istoriniai šaltiniai byloja, kad riešinės Lietuvoje randamos iš pirmojo amžiaus, kai moterys puošėsi varinėmis apyrankėmis. „Riešines mėgo ir viena garsiausių Lietuvos moterų Barbora Radvilaitė. Yra nutapytų paveikslų, kuriuose Barbora pavaizduota su riešinėmis, papuoštomis perlo karoliukais. Kėdainių krašto muziejuje yra riešinių iš senų laikų, tačiau jos nėra labai puošnios. Vadinasi, Vidurio Lietuvoje jos nešiotos labiau iš praktinės pusės, o ne pasipuošimui“, – sakė R. Banienė. Moteris sakė, jog jai buvo malonu atvykus į Kėdainius atgaivinti šiame krašte riešinių mezgimą ir nešiojimą. „Pirmąsias riešines Kėdainiuose nusimezgiau prie tautinio kostiumo. Vėliau jų primezgiau gana daug ir su etnografe Regina Lukminiene surengėme parodą. Po parodos atsirado labai daug moterų, norinčių pasipuošti sparčiai pradėjusiomis populiarėti riešinėmis. Kas tik norėjo, visas mokiau. Patarimų, kaip gražiai nusimegzti riešines, negailiu iki šiol“, – sakė R. Banienė.

Gaivina mezgimą iš pūkuotos vilnos
Be pažinties su riešinėmis, R. Banienė kėdainiečiams pristatė ir Kėdainių krašte jau išnykusius angoros veislės triušius. „Vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip prieš trisdešimt–keturiasdešimt metų Lietuvoje buvo populiarios triušių pūkų kepurės, skarelės ir gydomieji diržai. Aš pati esu numezgusi ne vieną tokį mezginį. Kėdainiuose karininkų žmonos vis prašydavo pūkuotųjų skarelių, kuriomis puošdavo savo dukras ir siųsdavo lauktuvių giminaičiams į Rusiją. Bėgant laikui tokie mezginiai nuėjo užmarštin. Kartu išnyko ir angoros veislės triušiai. Prieš kurį laiką aš sugalvojau, kad reikėtų atgaivinti tuos pūkuotus mezginius. Susiradau Utenos rajone tikrų angoros veislės triušių, nusipirkau porelę ir dabar iš jų pūkų vėl mezgu skareles. Tikiuosi, kad ir tą amatą perimti norinčiųjų atsiras“, – šypsojosi įvairiais rankdarbiais besidominti R. Banienė.

Leave A Reply