Turtas – sukaupta antpirščių kolekcija

0

235 maži, tačiau be galo mieli ir brangūs širdžiai kolekciniai antpirščiai – tuo didžiuojasi kėdainietė Žydrė Čivilienė, jau dešimtmetį kolekcionuojanti būtent šiuos siuvimo ir siuvinėjimo įrankius.

Mokytoja Ž. Čivilienė jau beveik dešimtmetį renka pačius įvairiausius ir originaliausius antpirščius.

„Mano artimieji, draugai ir pažįstami, vykstantys į užsienio keliones, jau žino, ką parvežti lauktuvių iš svečių šalių. Vyras gal tikisi kitokių suvenyrų, bet beveik visada draugai ir artimieji padovanoja pačių įvairiausių antpirščių“, – šypsosi moteris.

Širdžiai mielas užsiėmimas
Tiesa, kolekcininke ji savęs jokiu būdu nevadina, nes antpirščių nemainanti su kitais kolekcininkais, specialiai jų neieškanti internetiniuose portaluose bei, kaip pati teigia, nenorinti jų tiesiog kuo daugiau sukaupti lentynoje.
„Na, norint užpildyti lentynas, galima atsiversti internetą ir ten prisipirkti pačių įvairiausių eksponatų. Tačiau aš to nenoriu. Man patinka, kad kiekvienas mano antpirštis turi savo atsiradimo istoriją, man malonu, kad žmogus apie mane galvojo, specialiai ieškojo ir man vežė lauktuvių. Man kiekvienas eksponatas yra mielas ir artimas, tad jo nemainyčiau, net jei turėčiau kelis tokius pat“, – teigia moteris ir priduria, kad nors ir nėra aistringa kolekcininkė, tačiau mesti šio pomėgio jau nebegalėtų.
„Tiek daug žmonių žino apie šį mano pomėgį, vis man kokių nors antpirščių padovanoja – viskas taip įsivažiavo, kad sustoti jau būtų sunku. Surinkti antpirščiai – tai mano mažas džiaugsmo šaltinis“, – nusišypso ji.

Pirmasis antpirštis – sūnėno dovana
Paklausta, kaip susidomėjo būtent antpirščių rinkimu ir kaip atsirado pats pirmasis kolekcinis antpirštis, moteris prisiminimais grįžta į 2007–uosius metus.

Specialiai sukonstruotose lentynėlėse puikuojasi visi 235 eksponatai.

„Patį pirmąjį antpirštį man padovanojo sūnėnas Karolis. Jis, būdamas paaugliu, viešėjo Ispanijoje ir ieškojo man lauktuvių. Kadangi aš visą gyvenimą siuvinėju, jis užsispyrė man parvežti būtent antpirštį. Na, nuo šito viskas ir prasidėjo. Labai apsidžiaugiau gautąja dovana, tačiau tuomet minčių apie kolekcionavimą dar tikrai nebuvo. Netrukus dar vieną parvežė kolegė iš Maltos – štai tada mintyse lyg ir pradėjo kažkas krebždėti. Paskui netikėtai vis atsirasdavo naujų antpirščių, tad ir pradėjau pažįstamiems sakyti, kad, jei gali, man iš kelionių parvežtų antpirščių. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakojo pašnekovė.
Dalį eksponatų moteris perka pati, tačiau žymiai didesnę jų dalį yra gavusi dovanų.
„Yra keletas tokių „ligonių“, kurie tikriausiai jau aistringesni mano kolekcijos pildytojai nei aš pati: tai kaimynė Rima, taip pat vyro bendradarbis kolekcininkas, kuris kolekcionuoja suvenyrinius buteliukus, o dabar užsikrėtęs ir mano aistra, bei draugė Rasida – jų parvežtų iš įvairių šalių antpirščių yra žymi dalis. Beje, į kolekcijos pildymą jau įsitraukė ir draugų draugai, jų artimieji“, – nusijuokia moteris.
Moteris – aistringa siuvinėtoja, mėgstanti išbandyti pačias įvairiausias siuvinėjimo technikas, tad antpirščiai buvo tas įrankis, su kuriuo Ž. Čivilienė draugauja jau daugelį metų.
„Siuvinėju ir karpau karpinius labai daug metų, mokykloje su vaikais kasmet pristatome avangardinių rūbų kolekcijas. Anksčiau siuvinėdavau rūbus, staltieses. Dabar irgi siuvinėju, tačiau darau tai savo malonumui, o kūrinius išdovanoju. Tad galbūt ir antpirščiai neatsitiktinai man „prilipo“ – pradėjau juos rinkti“, – pasakojo ji.

Visi turi savo vietą ir eilę
Visi kolekcijos eksponatai sustatyti į specialiai jiems sukonstruotas lentynas. „Tiesa, kai reikia valyti dulkes, tenka gerokai pavargti, nes kiekvieną antpirštį reikia pakelti, nuvalyti dulkes… Darbo nemažai, bet vis tiek viską darau su malonumu“, – atvirauja pašnekovė.
Pastebiu, kad kiekvienas eksponatas viduje turi lipduką su numeriu. „Visi antpirščiai lentynose sudėlioti chronologiškai, iš eilės taip, kaip juos esu gavusi. Lipdukuose esantis skaičius – tai kiekvieno jų eilės numeris. Turiu specialią knygelę, kurioje pasižymiu antpirščio numerį, taip pat kada ir nuo ko esu jį gavusi. Visi jie aprašyti, kad nepamirščiau, kam esu dėkinga. Esu pedantė, noriu, kad viskas būtų aišku ir tvarkinga“, – teigė moteris.
Pats pirmasis kolekcijos eksponatas, kaip ir pridera, yra lentynos viršuje, visos eilės pradžioje ir pažymėtas pirmuoju numeriu.
Ž. Čivilienė trumpai pristatė ir antpirščių istoriją. Tai – nuo seno naudotas įrankis siuvinėjimui, skirtas apsaugoti pirštui. „Kiek domėjausi, jis yra mažiausiai per tiek amžių pakitęs įrankis. Anksčiau, kol nebuvo antpirščių, aplink pirštą buvo vyniojamas storas audinys ar medžio žievė“, – žiniomis pasidalino ji.
Mediniai, gintariniai, vilnoniai…

Kolekcijoje – net iš 36 skirtingų pasaulio šalių atkeliavę spalvingi ir išskirtiniai antpirščiai.

Ž. Čivilienės kolekcijoje galima pamatyti pačių įvairiausių medžiagų, tekstūrų, formų antpirščių, kurių vieni dekoruoti įdomiai ir originaliai, kiti gi – santūresni ir paprastesni. Tačiau apie kiekvieną jų moteris galėtų papasakoti atskirą istoriją.
Beje, kai kuriais eksponatais adyti ar siuvinėti būtų visai lengva ir paprasta, o su kai kuriais jų, pavyzdžiui, veltais iš vilnos ar nunertais iš siūlų (taip, antpirščių kolekcijoje yra ir tokių!), to padaryti jau būtų neįmanoma.
„Yra antpirščių, pagamintų iš ąžuolo, uosio, plastmasės. Juos mano prašymu pagamino vyro bendradarbis. Dar yra iš karoliukų sunertas antpirštis, taip pat antpirštis, pagamintas lyg iš perlamutro, žėrintis. Turiu ir stiklinių antpirščių – tokie yra ypač reti. Dar turiu ir šlifuoto gintaro antpirštį, taip pat yra ir puoštų gintaro gabalėliais. Dabar labai noriu iš vaško pagaminto antpirščio, tik vis nerandu bitininko, kuris man tokį padarytų. Norėčiau ir antpirščio, kuris būtų aplipintas, tarsi apibarstytas gintaro trupinėliais. Kol kas tokio nemačiau. Šis medinukas atkeliavęs tiesiai iš Švedijos“, – iš lentynos vieną eksponatų paima Ž. Čivilienė.
Yra vienas jų, parvežtas iš Vokietijos, kuris mena ne vieną dešimtį metų. Antpirštis yra antikvarinis, pats seniausias kolekcijoje.
Ž. Čivilienė nuo sienos nukabino vieną didelę dėžę, kurioje patalpinta daug pačių įvairiausių eksponatų.
„Pasisekė gauti visą antpirščiams skirtą dėžę, kurią sesers vyras parvežė iš Londono, iš blusturgio. Žinoma, ji nebuvo visiškai užpildyta. Štai čia guli vienas antpirštis su skylute – pro ją matosi viduje įsitaisęs krabas“, – į mano klausimą, kam ta skylutė yra skirta, atsakė pašnekovė.

Eksponatas ir su gimtojo miesto herbu
Kai kurie antpirščiai vaizduoja vietoves, miestus, šalis – puikuojasi tų šalių herbai, vaizdai, įvairūs simboliai, tačiau yra ir tokių, kurie skirti konkrečiai temai – pavyzdžiui, prieš pat Rugsėjo 1-ąją mokytoja Ž. Čivilienė gavo antpirštį, ant kurio buvo patupdyta pelėda – tikras naujų mokslo metų simbolis! „Kaimynė Rima labai džiaugėsi, kad pavyko tokį rasti ir papildyti mano kolekciją“, – šypsojosi pašnekovė.
Daugiausia eksponatų yra atkeliavę iš Europos šalių, iš kai kurių jų yra net ne po vieną (iš skirtingų vietovių). Yra antpirščių, atvežtų iš tolimesnių šalių, tokių kaip Brunėjaus Respublika, Kinija, Izraelis, Australija, JAV, Meksika, Japonija, Dominika (net iš 36 pasaulio šalių)…
Kėdainietė nepamiršta ir gimtojo miesto – kolekcijoje puikuojasi ir antpirštis, puoštas Kėdainių miesto herbu.

Neišskiria nė vieno
Pasak Ž. Čivilienės, dažniausiai kolekcija pasipildo po vasaros atostogų – tada pažįstami grįžta iš kelionių ir savo lauktuves skuba dovanoti pašnekovei.
Pastebiu, kad lentynos jau yra beveik visiškai užpildytos, liko vos keliolika laisvų vietų. „Taip, jos jau beveik pilnos, tad aš su nerimu ir džiaugsmu laukiu, kada reikės ieškoti bute naujos vietos lentynoms…“ – nusijuokia Ž. Čivilienė.
Iš tokios gausybės spalvotų, savaip ypatingų antpirščių pašnekovė negali vieno kurio nors išskirti.
„Na, gal kiek įsimintinesnis yra pats pirmas antpirštis, nes viskas nuo jo ir prasidėjo. Kitų antpirščių nenorėčiau išskirti, nes visi jie yra man labai brangūs. Kai tik gaunu naują, tuo metu jis man būna pats įspūdingiausias. Sutvarkau, aprašau, pasidedu į lentyną, vis „aplankau“, pasidžiaugiu. Iki tol, kol atsiranda naujas, – tuo metu jis tampa pačiu įsimintiniausiu. Labai gerai atsimenu visus savo kolekcijos eksponatus – galiu durti pirštu į bet kurį jų bei papasakoti, kas jį man padovanojo, iš kur atvežė… Labai vertinu visus gautus antpirščius bei žmones, kurie man juos padovanojo, esu labai jiems dėkinga“, – pasakojo moteris.
Pasak moters, jos sukaupta kolekcija džiaugiasi ir namiškiai, ir artimieji, ir draugai bei jos vadovaujamos trečios klasės mokinukai (Ž. Čivilienė J. Paukštelio progimnazijoje dirba pradinių klasių mokytoja).
„Kolekcija mėgstu pasidžiaugti su pasisvečiuoti užsukančiais draugais, artimaisiais – vis apžiūrim, paskaičiuojam juos, pasidžiaugiam“, – šypsosi Ž. Čivilienė.

Leave A Reply