Trumpas ir žalias juodai

1

Mažiausiai norėtųsi vėl kažką rašyti apie tuos žalius valstiečius, bet ką darysi – tenka. Dėl dviejų priežasčių.

Pirma, 2016 m. pabaigos pavyzdžio valstiečių apskritai gali nebelikti, todėl neapdainavus jų dabar, vėliau visa tai teturės istorinę-archyvinę reikšmę.
Antroji priežastis rimtesnė: šiandienos valdžia yra gelminių tautos lūkesčių išraiška, todėl kalbant apie valdančiuosius iš esmės kalbėdami apie Lietuvą, tuos žmones, kurie tuos žaliūkus išrinko, patikėjo jiems daryti tai, kuo jie dabar užsiima.
Suprantu, kad visa šneka netrumpa, todėl paliesiu tik kelis pagrindinius momentus, kitką prisidursite patys. Pradėsiu iš tolėliau, nuo paties mechanizmo, kaip vieni ar kiti apskritai atsiranda valdžioje. O mechanizmas pačiu bendriausiu būdu apibūdinamas taip: demokratija, demokratiniai rinkimai.
Kitaip tariant, rinkimų teisė priklauso ne tik tiems, kurie žino, ką su ja daryti, kurie supranta, kad greta teisių visuomet yra pareigos ir atsakomybė, o visiems piliečiams, sulaukusiems tam tikro amžiaus, mūsų atveju 18 m.
Iš čia viena išvada: taip, galima kviesti rinktis atsakingai, prašyti pagalvoti prieš balsuojant, maldauti analizuoti rinkimines programas, reikalauti sverti savo balsą ant racionalumo svarstyklių, tačiau visuomet sąmoningai besirenkančių bus mažuma. Būtent demokratijos mechanizmas garantuoja, kad valdžią prisišaukia garsiau šaukiantys. Ir demokratinei rinkimų sistemai visiškai neįdomu, kuo rėmėsi atidavęs savo balsą – savarankiška analize, ekspertiniu vertinimu, įpročiu, meile, kaimynų nuomone, neapykanta, protėvių vėlėmis, Landsbergiu, numerologija ar nežemiškų gyvybės formų patarimais.
Demokratijai svarbu, kad tam tikras skaičius Lietuvos Respublikos piliečių, sulaukusių 18 m., nustatytą dieną ateitų prie urnos ir įmestų nesugadintą biuletenį. Viskas! Jei biuletenių skaičius bus per mažas, jei sugadintų, t. y. neteisingai užpildytų, biuletenių bus per daug, gali kilti valdžios legitimumo klausimas. Kitais atvejais – viskas gerai.
Demokratija nesirūpina, kodėl piliečiai balsuoja vienaip ar kitaip, jai neįdomu, kokiais kriterijais remiamasi atiduodant balsą. Iš esmės jai svarbi tik procedūra. Ir kad ta procedūra vyktų pagal taisykles.
Žinoma, čia yra įvairių niuansų, tačiau bendru atveju yra taip: jei į Prezidento rinkimus ateis trys ketvirtadaliai balso teisę turinčių piliečių, iš kurių keturi penktadaliai rinksis, pavyzdžiui, prieštaringos reputacijos žurnalistą Andrių Tapiną ir rinksis būtent todėl, kad jis, jų šventu įsitikinimu, yra anunakas, prezidentu taps A. Tapinas, nepriklausomai nuo to, pritars jis šventam piliečių įsitikinimui ar ne. Tokie mintiniai eksperimentai rodo, kad demokratija, efektyvi stabilių visuomenių savivaldos forma, ribinėse situacijose kartais duoda velniaižin kokias pasekmes.
2016 m. mažiausiai dvi šalys, beje, artimos sąjungininkės, susidūrė su tokiomis pasekmėmis. Tai D. Trumpą išrinkusi JAV ir R. Karbauskį išrinkusi Lietuva. Žinia, ir šalys skirtingos, ir lyderiai toli gražu nevienodi, ir galų gale rinkimų sistemos skiriasi, tačiau bendriausiu atveju demokratijos mechanizmas suveikė panašiai.
Abu šiuos politikus iškėlė ne elitas, ne žinantys, suprantantys ir atsakingi, o didžios visuomenės dalies nuotaikos, baimės, lūkesčiai, neįsisąmoninti jausmai. Juk moderni demokratija remiasi viena paprasta, tiesa, viešai nedažnai fiksuojama prielaida, kurią išskleisti galima taip: protingų, sąmoningų žmonių visada yra mažuma; tos mažumos išmintingiausi sprendimai gelminiu atžvilgiu vis dėlto yra mažiau pamatuoti nei didžios daugumos nuojauta, iki galo neįsąmoninti impulsai; didžiumos neįsisąmoninta išmintis strategiškai yra daugiau nei mažumos racionalus intelektas. Taigi, iš esmės demokratija remiasi principu „vox populi – vox Dei“, Tautos balsas – Dievo balsas.
Būtent čia ir pradeda pintis problemos. Gerai, kai situacija stabili ir didžioji visuomenės dalis girdi balsą, kuris veda visus į šviesią ateitį. O jeigu padėtis nestabili, visuomenę krečia karštligė, nebėra tvirtų orientyrų, kurtina balsų kakafonija? Tuomet pasirinkimas vadovaujantis demokratiniu mechanizmu tampa problemiškas.
Žinoma, priežasčių daug, tačiau viena, dėl kurios žmonės atvedė į prezidentus D. Trumpą, yra vadinamoji politkorektiškumo krizė. Amerikos žmonės, ypač paprastesni, gerokai pavargo nuo muilino, įgrisusio, agresyviai metastazuojančio viešos erdvės diskurso, reikalaujančio juodai juodą vadinti šviesotamsiu arba, blogiausiu atveju, tamsiašviesiu. JAV toks viešas kalbėjimas tapo epidemija, savicenzūros ir susidorojimo įrankiu. D. Trumpo nuopelnas, kad jis tapo pirmuoju tokio lygmens politiku, atvirai pasakiusiu, kad visa tai – juoda nesąmonė. Tiesą pasakius, asmeninio D. Trumpo nuopelno čia beveik ir nėra – jis tiesiog tokios prigimties, tokio sukirpimo, leidžiančio „pagauti“ gelminius jausmus žmonių, kuriuos tas politkorektiškumas užkniso juodai.
Panašiai su R. Karbauskiu, taip pat sugebėjusiu pasikinkyti visuomenės lūkesčių vėją ir išsiskleisti politinę burę. O kaip panašiai – kitąkart. Nors mažiausiai norėtųsi vėl kažką rašyti apie tuos žalius valstiečius, bet ką darysi – dabar jau teks.

Komentarų: 1

  1. ir karbauuskas atrodė kad anunnunakas, o paaiškėjo kad barsuko ir varnalėšos hibridas

Leave A Reply