„Kokių tik kuriozų nepatyrė centro darbuotojos, kurios mokėsi gestų kalbos.  Viena išsigandusi kolegė net pas mane atbėgo ir tylomis pakuždėjo, esą kažkas atsitiko bičiulei: ji darbe pati sau viena ėmė žegnotis“, – šypsodamasi pasakojo Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kėdainių pirminės organizacijos pirmininkė Veronika Gilienė.

Mokytojai Veronika su Arūnu puikiai bendrautų ir užsikimšę ausis – padeda gestų kalba.

Mokytojai Veronika su Arūnu puikiai bendrautų ir užsikimšę ausis – padeda gestų kalba.

V. Gilienė iškart suprato, jog ta moteris ne žegnojasi, o mokosi gestų kalbos, tad kolegę nuramino.

Negali net pas gydytoją nueiti
Kėdainių bendruomenės socialinio centro salytėje kelis penktadienius susirinkdavo po 17 žmonių, kurie tylėdami imdavo mosikuoti rankomis – buvo mokomasi gestų kalbos pagrindų.
Paprastai triukšmingos moterys vietoje joms būdingo klegesio tylėdamos kantriai kartojo dėstytojų – Kauno bei Marijampolės apskričių Gestų kalbos centro direktorės Ramunės Leonavičienės ir jos pavaduotojo Arūno Bražinsko – užduotis.
Šiuo metu Kėdainių pirminė organizacija vienija 176 prastai girdinčius kraštiečius. Penkiasdešimt iš jų gyvena visiškoje tyloje.
„Pastaruoju metu rajone gausėja žmonių, kurių klausa prastėja. Pagalbos ypač reikia visiškai kurtiems – juk jie po vieną negali net pas gydytoją nueiti.
O gestų kalbą Kėdainiuose kol kas temoku aš viena – daugiau vertėjų neturime. Smagu, kad į pagalbą pasišovė daugiau centro darbuotojų“, – sakė V. Gilienė.

Bent šiek tiek pramokti gestų kalbos bando 17 socialinio centro darbuotojų.

Bent šiek tiek pramokti gestų kalbos bando 17 socialinio centro darbuotojų.

Svarbu ir veido mimika
Su kurčiaisiais bendrauti nėra paprasta. Šie žmonės labai atsargūs, sunku įgyti jų pasitikėjimą.
„Kiekvienas gestas reiškia atskirą žodį, tad nesunku įsivaizduoti, kiek jų daug.
Be to, daug gestų gana panašūs, tad gelbsti veido mimika, kurios taip pat reikia mokytis.
Ne vienas neprigirdintysis gana neblogai žodžius supranta iš lūpų, tačiau su jais kalbėti reikia lėtai ir išraiškingai“, – pasakojo V. Gilienė.
Ji pati su kurčiaisiais bendrauja jau 36 metus. Visą tą laiką teko nuolat mokytis – juk ir gestai keitėsi, ir naujovių atsirasdavo.
Gestų kalbos besimokančios kėdainietės neslėpė, kad ji – daug sunkesnė, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio.
„Ne taip jau paprasta teisingai sudėlioti pirštus, kad gautume vieną ar kitą žodį. Gerai, kad mokytojai kantrūs. Tik jų veidai kartais išduoda, kad rodome ne tai, ką reikia.
Džiaugiuosi, kad jau išmokau pagrindinių frazių: galiu paklausti, kaip žmogus gyvena, koks jo vardas, kokia nuotaika.
Galiu ir šiek tiek save apibūdinti. Jei tik bus galimybė, mokymąsi būtinai tęsiu“, – nauja patirtimi dalijosi centro darbuotoja Milda Verkauskienė.

Padeda nebūti atstumtaisiais
Gestų kalbos mokytojai sakė, kad pastaruoju metu jų paslaugų vis dažniau prašo ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir policininkai, medikai, ugniagesiai.
„Gerai, kad kurtieji netampa atstumtaisiais, o randa galinčių ir norinčių jiems padėti“, – sakė R. Leonavičienė.

Leave a Reply

Your email address will not be published.