,,Ne, nejaučiu nei pykčio, nei nuoskaudos. Tačiau labiausiai gaila, kad gražiausius savo gyvenimo metus – jaunystę – teko praleisti Sibiro tremtyje“, – sakė Regina Radvilavičienė. Ją, vos 13-os metų sulaukusią merginą, kartu su šeima gyvuliniais vagonais 1941 metų birželio 14-ąją ištrėmė į tolimąjį Altajų. 

R. Radvilavičienė savo gražiausius jaunystės metus praleido tremtyje, tačiau širdyje iki šiol išlaikė meilę ir pagarbą tėvynei.

R. Radvilavičienė savo gražiausius jaunystės metus praleido tremtyje, tačiau širdyje iki šiol išlaikė meilę ir pagarbą tėvynei.

Tarybų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą, imtasi represijų prieš okupacinio režimo priešininkus. 1941 metais birželio 14–18 d. vykusių masinių trėmimų metu iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Suskaičiuota, kad, nepakėlę nežmoniškų gyvenimo sąlygų, bado, ligų, šalčio, sekinančio darbo, tremtyje mirė apie 17 proc. visų ištremtųjų.

Visai dienai – tik bulvė
„Niekada nebuvo taip, kad prisivalgytume iki soties, visada būdavome alkani. Kartais mano pusryčiai, pie­tūs ir vakarienė tebūdavo tik viena bulvė. Štai dabar aš galiu valgyti viską – saldainius, sausainius, o ir išmesti jų negaila. Tačiau duonos aš niekada nė trupinėlio neišmesiu“, – sakė R. Radvilavičienė, kėdainiečiams puikiai pažįstama kaip ilgametė Kėdainių ligoninės akušerijos-ginekologijos vyresnioji medicinos sesuo.
Sunkūs išgyvenimai ir patirtis, vargas ir badas, tačiau neprarastas tikėjimas ir viltis grįžti į Lietuvą – visa tai atsiskleidžia pašnekovės pasakojime apie daugiau nei dešimtmetį trukusį gyvenimą tremtyje.

Išgelbėjo siuvimo mašina
Tarpukario Kėdainiuose R. Radvilavičienės tėvai buvo laikomai inteligentais – tėvas užėmė aukštas pareigas miesto savivaldybėje, buvo didelis patriotas: priklausė Šaulių sąjungai, buvo jaunalietuvis, rašė į „smetoninius“ laikraščius.
„Atėjus rusams, tėvui siūlė eiti dirbti į miliciją, tačiau jis atsisakė. Dėl to jį uždarė į kalėjimą“, – pasakojimą pradėjo pašnekovė. Netrukus po to į šeimos namus įsiveržė būrys kareivių.
„Įėjęs karininkas sukomandavo: „Ruoškitės, jums reikės važiuoti į Rusiją. Nuo šiol jūs gyvensite ten.“ Mama mus visus vaikus sustatė ir sako – mes neisim, galit sušaudyti. Tačiau kareiviai mus per jėgą susodino į sunkvežimius ir išvežė į Kėdainių geležinkelio stotį“, – pasakojo moteris. Ten jau buvo prisirinkę daugybė žmonių su nešuliais. Tuomet R. Radvilavičienės mama išprašė karininko, kad šis duotų sunkvežimį būtiniausiems daiktams iš namų pasiimti. „Mama buvo puiki ir darbšti siuvėja, tad pasiėmė siuvimo mašiną. Sibire būtent mamos siuviniai ir padėjo mums išgyventi“, – atviravo moteris.

Daugiau tėvo nebematė
Geležinkelio stotyje prasidėjo žmonių rūšiavimas. Reginą, jos jaunesnius broliukus – dešimtmetį Vladą ir vos trejų sulaukusį Kęstuką – bei mamą įkėlė į vieną vagoną. Tėtis buvo atskirtas – jis važiavo kitame vagone.
„Tądien savo tėvą mačiau paskutinį kartą… Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, bandžiau jo ieškoti, tačiau viskas veltui. Iki šiol per Visų Šventųjų dieną kapinėse uždegu žvakučių ant kapų, kur jos nedega“, – prisipažino ji.
Kelionė gyvuliniais vagonais buvo be galo sunki ir sekinanti. „Važiuojant žmonės mus žegnodavo, bažnyčiose skambėdavo varpai. Važiavome ir dieną, ir naktį, mat rusams ant kulnų jau lipo vokiečiai. Gyvuliniuose vagonuose kartu susigrūdę važiuodavo apie dešimt šeimų. Ten net vietos nebūdavo kur apsisukti. Vietoj tualeto buvo išpjauta skylė. Vėliau ją atitvėrėme paklodėmis, kad nereiktų gamtinių reikalų daryti prie visų. Juk važiavo ir jaunų panelių, paauglių vaikinų“, – apie išsaugoto žmogiškumo elementarias apraiškas pasakojo R. Radvilavičienė.

Sibire, felčerių – akušerių mokykloje tarp bendramokslių. (R. Radvilavičienė sėdi antra iš dešinės).

Sibire, felčerių – akušerių mokykloje tarp bendramokslių. (R. Radvilavičienė sėdi antra iš dešinės).

Atvežė ir paliko
Važiuojant būta ir itin baisių potyrių.
„Mane labiausiai sukrėtė toks įvykis: važiavo labai graži, inteligentiška moteris su vos prieš kelias dienas gimusiu kūdikėliu ant rankų. Neturėjo ji mažylio kuo maitinti ir jis mirė. Moteris verkė, sielvartavo, vaikas pradėjo smirdėti ir jį tiesiog išmetė. O moteris išprotėjo… Pamatę, kad ji neveiksni, kareiviai ją išvedė ir pakelėje nušovė“, – pasakojo moteris.
Šeimą po kelių savaičių atvežė į Altajaus kraštą.
„Atvežė, išmetė lauke su maišais ir paliko. Matome priešais mus stovintį medinį namą, kurio pusė buvo užkaltais langais. Mes ir dar trys šeimos tame name ir įsikūrėme“, – pasakojimą tęsė pašnekovė.
Į tą kraštą buvo atgabentos vien šeimos su mažais vaikais. Moterys buvo pristatytos prie darbo – miškų kirtimo arba darbo žvyro karjere.
„Ką tos moterys ten padarys… O ir šalta lauke būdavo – žiemą net iki 50 laipsnių“, – rankomis skėstelėjo moteris. Dirbdavo ir patys vaikai – Regina kartu su broliu eidavo į mišką malkų kirsti, kad būtų kuo namus pasišildyti.
„Kamienų nekirsdavom, tik pjaudavom plonesnes šakas. Kokius 7 km eidavom iki to miško, o atgal būdavo labai sunku tempti. Per dieną padarydavom po vieną reisą, tačiau eidavome kiekvieną dieną“, – teigė ji. Vėliau tekę ir žvyro karjere dirbti.

Duona su pjuvenomis
Regina, tik atvykusi į Sibirą, rusiškai nemokėjo nė žodžio.
„Pirmasis mano išmoktas rusiškas žodis buvo „chleb“. Vėliau pradėjau lankyti mokyklą – ją baigiau aukso medaliu, gavau pagyrimo raštą su Stalino, Lenino portretais. Pabaigusi mokyklą, įsidarbinau“, – pasakojo ji.
Prisimindama savo kasdienybę, ponia Regina papasakojo ir daugiau detalių: pavyzdžiui, norint gauti duonos, reikėdavę keltis 5 val. ryto. Be to, ji būdavo sunormuota: mamai – 450 gramų, trims vaikams – po 150 gramų. Tačiau ta duona buvo iškepama iš avižų, trupučio miltų ir net pjuvenų.
Visi stengdavosi prasimanyti maisto įvairiausiais būdais: valgydavo pienes, rinkdavo įvairiausias gamtos gėrybes. Tokius, šiandien įprastus dalykus kaip druska ar miltai būdavo itin sunku gauti – juos buvo galima tik į auksą išmainyti. Taigi, kone aukso vertės.
Maisto tekdavo prasimanyti ir smarkiai rizikuojant. „Mes, jaunuoliai, kasdavomės po sniegu kolūkio laukuose ir ieškodavome burokų. Jei už tokius darbus pagauna vaikus, iš jų tik atima visus daiktus – kastuvėlius, rogutes. Tačiau jei pagaudavo suaugusiuosiuos, už tai grėsdavo 10 metų kalėjimo bausmė“, – sakė pašnekovė.
Tolimojo Sibiro tremtyje bene didžiausia šventė būdavo, kai šeima gaudavo tų burokų: juos iššutindavo pečiuje ir būdavę taip skanu valgyti, kad vaikams ir saldainius atstodavo.

Svajonė – paprasta, bet kartu nepaprasta
R. Radvilavičienė prisipažino, kad sugebėjo iš Sibiro tremties į Lietuvą pabėgti, tačiau Lietuvoje buvo suimta ir uždaryta į kalėjimą, vėliau trejus metus atliko bausmę prie Baikalo ežero. Vėliau vėl buvo grąžinta į tą patį miestelį Altajaus krašte. Čia baigė ir felčerių – akušerių mokyklą: šios specialybės darbą moteris, grįžusi į tėvynę, pradirbo visą gyvenimą.
Į Lietuvą R. Radvilavičienė galutinai grįžo tik po 15 metų. „Radau vaikystės namą – jis buvo visas juodas, apleistas. Nieko nelaukus, puoliau daryti remontą. Įsidarbinau Apytalaukyje. Koks buvo vietinių žmonių požiūris į tremtinę? Deja, neigiamas“, – atviravo pašnekovė.
Sibire išgyventas skausmas, sunkumai, draugų, bendraamžių mirtys paliko savo pėdsaką.
„Tačiau visą laiką buvau didelė patriotė. Sibire švęsdavome visas lietuviškas šventes, taip pat ir katalikiškąsias – Velykas, Kalėdas. Šalies nepriklausomybę gyniau ir Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto“, – sakė meilę ir pagarbą tėvynei iki šiol išlaikiusi R. Radvilavičienė.
Pokalbio pabaigoje paklausiau, kokia buvo didžiausia jos, tuo metu jaunos panelės, gyvenančios tremtyje, svajonė?
„Atvykti į Lietuvą ir iki soties prisivalgyti bulvinių „lepioškių“. Tai buvo mano didžiausia svajonė“, – prisipažino moteris.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.