Trapi, jautri, bet ir stipri…

Kai myli ir vertini tai, ką darai, rutina išnyksta, o gyvenimas spindi gražiausiomis spalvomis. Choreografės Ramintos Matulytės-Šilienės mėgiamiausia kūrybinė veikla skleidžiasi ne tik jaunimo, bet ir negalią turinčių žmonių tarpe.

„Šiuolaikinis pasaulis nebegali sustoti ir taip paniręs į bėgimo maratoną, kad pamiršta jog yra šalia žmogus kuriam reikia apkabinimo, gero žodžio ar tiesiog buvimo šalia. Mes nebegirdime tylos, nebematome žalios pievos ir pamiršome kokio grožio vaivorykštės… Kyla retorinis klausimas, o kur visa tai nuves?“ (Asmeninio archvo nuotr.)

Dvi šokių grupes – Akademijos kultūros centro vaikų ir jaunimo „Carpe Diem“ bei Kėdainių socialinės globos namų (įsikūrusių Šlapaberžėje) meno raiškos studiją „Vita Brevis“ – turinti choreografė prisipažįsta, kad visa, ką daro, daro tik nuoširdžiai ir su meile. „Tarp kepurės ir batų svarbiausia yra širdis“ – ne veltui šis posakis choreografės yra pats mėgiamiausias.

Interviu metu pašnekovė atskleidžia, kodėl pasirinko dirbti su negalią turinčiaisiais, ar pavyko greitai rasti bendrą kalbą su šiais žmonėmis bei kokių įgūdžių reikia, kad kuriami šokio spektakliai skintų prizines vietas įvairiuose šokių konkursuose bei festivaliuose.

– Trejus pastaruosius metus dirbate Kėdainių socialinės globos namuose su negalią turinčiais žmonėmis, remdamasi šokiu, lavinate jų kūno judesius. Taip pat vedate repeticijas globos namų meno raiškos studijai „Vita Brevis“, kurią pati ir subūrėte. Kas paskatino, davė impulsą dirbti su negalią turinčiaisiais?

– Tikriausiai tokį mano pasirinkimą lėmė skaudūs gyvenimo įvykiai – netektis. Todėl man reikėjo kažkokios veiklos, darbo, nes nenorėjau atsiskirti nuo žmonių, užsidaryti tarp namų sienų. O mintys žengti žingsnius ieškant savęs būtent socialinės globos namuose Šlapaberžėje buvo jau senokai. Dar dirbdama Akademijos gimnazijoje važinėdavau pas vaikučius į Šlapaberžės pradinę mokyklą. Važiuodama pro globos namus vis savęs klausdavau, ar aš sugebėčiau čia dirbti. Tos mintys vis išlįsdavo ir išlįsdavo. Taigi, praėjus mėnesiui po netekties savęs neišturėjau ir, atmesdama išankstines baimes, kad manęs nepriims, savo gyvenimo aprašymą nusiunčiau globos namų direktorei. Po kelių dienų gavau kvietimą pokalbiui. Jis buvo gana trumpas – manęs tiek mažai klausinėjo (nusijuokia)! Na, ir galiausiai direktorė pakvietė jau kitą dieną atvykti į darbą. Už tai Kėdainių socialinės globos namų direktorei Audronei Kasperavičienei esu labai nuoširdžiai dėkinga. Ji patikėjo manimi ir mano profesiniais gebėjimais. Štai kaip būna, kai išdrįsti bandyti.

– Labai savimi pasitikėjote – juk darbui su negalią turinčiais žmonėmis reikia ir atitinkamų žinių, įgūdžių, gal ir patirties?

– Aš negalvojau apie tai – aš tiesiog žinojau, kad noriu dirbti. Man visiškai nereikia jokių įvertinimų, nuopelnų – tiesiog norėjau save išbandyti būtent tokiame darbe. Be abejo, dar man labai svarbu kūrybinė laisvė, kai gimusias idėjas gali paversti tikrove ieškodamas, bandydamas, atrasdamas. Be to, labai svarbu, kad su tavimi kūrybiniame procese dalyvautų tie, kurie ne tik tiki tavimi, bet drauge pasineria į tas kūrybines dirbtuves. Tas betarpiškas „susišokimas“ ir yra sėkmė į kūrybinę visumą – idėjų išgryninimą, vaizdą ar jausminį išgyvenimą. Kūryba yra komandinis darbas ir kiekvienas į šį procesą įdeda savą indėlį.

Choreografės Ramintos Matulytės-Šilienės mėgiamiausia kūrybinė veikla skleidžiasi per šokį. Moteris kuria choreo­grafijas dviem šokių grupėms.(Asmeninio archyvo nuotr.)

Naujoji veikla pareikalavo ir naujų žinių, tad buvo reikalinga savišvieta ir ryšio su žmonėmis atradimas. Reikiamą informaciją rinkausi savarankiškai, bet pirmiausia reikėjo susidraugauti, pažinti žmones, aplinką, išsiaiškinti, koks darbo modelis bus visiems priimtinas. Negalvojau, kad man nepavyks, tokių minčių net neprisileidau. O svarbiausia – susidraugavau su žmonėmis.
Atsimenu, vos po kelių savaičių repeticijų dalyvavome renginyje „Dainuok su žvaigžde“, kuris vyko Rokiškyje. Į jį atvyko dalyviai iš visos Lietuvos. Taigi mes, lydimi dainininko Kęstučio Valionio, ir išvykome. Su K. Valioniu šiame renginyje dalyvaujame jau trečią kartą. Džiaugiamės jo draugyste ir muzikiniu indėliu ruošiant šiam renginiui repertuarą. Rokiškyje pasirodėme išties puikiai, netgi pasirodymų madas pradėjome demonstruoti: pastebėjau, kad nuo to karto kiti dalyviai ėmė labiau rūpintis estetika scenoje. Pastarasis dalykas man labai svarbus – juk ant scenos turi būti kitoks, tavo lūpos, akys turi būti ryškesnės, tavo širdis turi plakti karščiau, tu turi būti kitoks – nekasdieniškas ir labai tikintis tuo, ką darai. Žiūrovas turi matyti reginį, nuo kurio nesinorėtų atitraukti akių.

Taip natūraliai ir pradėjome drauge dirbti. O noras tai didžiulis…

– Abipusis?

– Taip, tikrai. Štai, išvažiavo mano keturi šokėjai į grupinio gyvenimo namus (Akademijoje) gyventi savarankiškai. Kadangi mes šokame ir porinius šokius, jie su didžiausiu malonumu prisijungia prie grupės ir tęsia savo pamėgtą veiklą.

– Kalbant apie Jūsų pastarąjį spektaklį „Monologai“, jis, nesuklysiu teigdama, abejingų nepalieka. Scenoje šoka dešimtis šokėjų, naudojate įvairias išraiškos priemones, pavyzdžiui, kalną laikraščių skutų. Visas spektaklis labai ekspresyvus, intensyvus, prikaustantis žiūrovo dėmesį. Kaip vyko visas kūrybinis procesas, ką šiuo spektakliu norėjote pasakyti, atskleisti?

– Tiesą sakant, spektaklio pavadinimas yra ilgesnis: „Monologai. Pokalbiai su savimi“. Taigi, būtent antroji pavadinimo dalis labiau atskleidžia, ką aš norėjau pasakyti, tai yra, atskleisti tuos pokalbius su savimi.

Pavyzdžiui, pagalvokite: atsikėlėte šiandien ryte, mintyse kalbatės, bendraujate su savimi, gal ir pykstate ant savęs dėl kažkokių nepadarytų darbų. Būna, kad kartais save bari, savęs nemėgsti, esi pilnas sau priekaištų, o kartais atvirkščiai – džiaugiesi ir nesipyksti su savimi… Tas vidinis balsas, tarsi sporto komentatorius, nuolat komentuoja kiekvieną tavo judesį, elgesį, tavo nebylias mintis.
Spektaklyje norėjau atskleisti ir gilesnes emocijas: kas mus viduje kankina, gal mums trūksta žmogiškos šilumos, gal esi užmirštas ar prislėgtas. Prieš spektaklį kiekvieno šokėjo klausiau, kada ir dėl ko jie yra laimingi, o kada jie liūdi, norėjau, kad visos šios emocijos būtų perteiktos scenoje šokio metu ir išgyventos. Meluotume patys sau, jei sakytume, kad nebūna labai juodų dienų, kai atrodo, jog tave pamiršo visas pasaulis, o kartais verkiame, bet negalime paaiškinti kodėl…

Apskritai, su šiais šokėjais repetuoju kaip ir su savo jaunimu, bendrauju kaip su savo draugais, turinčiais tokias pat fizines galimybes kaip mano. Žinoma, per šiuos trejus veiklos metus išsigrynino ir tam tikros taisyklės – repeticijų drausmė, pagarba vienas kitam, juk ir tinginiukų atsiranda. Šokėjams įdiegiau supratimą, kaip reikia ateiti į repeticiją, kaip jai pasiruošti, kad reikia tinkamai apsirengti, kad būtų patogu dirbti ir kūnas nebūtų varžomas. Taip pat vyko ir fizinių galimybių išlaisvinimas. O tam reikėjo išjudinti kiekvieną kūno dalį, iš naujo prabudinti ją. Juk ne visų vienodos fizinės galimybės, tad turime ieškoti harmonijos tarp kūno ir vidinės, emocinės pajautos. Dirbome, kad ne tik kūnas būtų lankstus, bet ir emocinė savijauta pakili.

Turime ir savo šūkį: sudedame rankas ir sušunkame: „Vita Brevis“ yra jėga“! Kažkodėl mus tai labai pozityviai veikia, kai jaudinamės prieš koncertus.

– Socialinės globos namų darbuotojai užsiminė, kad repetuojate kiekvieną dieną?

– Taip. Mano darbas šiuose namuose yra etatinis, esu užimtumo specialistė, tad mes dirbame ir šokame kiekvieną dieną. Kartais būna, kad šokame netgi du kartus per dieną. Tiesa, dirbu ne tik su šokių grupe, bet ir su visais norinčiais šokti globos namų gyventojais, kurie juda tik vežimėlio pagalba, kuriems sunku kalbėti, suprasti, išgirsti, bet jausti – jausti savo didelėmis širdimis… To jautrumo, nuoširdumo, natūralumo tikrai pasigendame mūsų kasdienoje kiek­vienas… Matau, kad jiems šokiai labai svarbūs. Esu dėkinga, kad repeticijose visuomet yra darbuotojų pagalba. Tad drauge visi ir kuriame, ir šokame, ir žaidžiame. Per trejus metus susikūrė komandinė sistema, kuri ir duoda gražius, efektyvius rezultatus.

Jaunatviška ir aktyvi – Raminta Matulytė-Šilienė prieš kelerius metus atšventė savo kūrybinės veiklos 15 metų jubiliejų. (Asmeninio archvo nuotr.)

Galiausiai, ir man pačiai šie užsiėmimai davė labai daug, atsiskleidė įvairūs vidiniai dalykai, kurių aš anksčiau nekėliau į paviršių. Atsirado poreikis gilintis, domėtis, kad turėčiau ką duoti, kad būtų įvairesnė veikla, kad drauge besimokydami vieni iš kitų galėtume džiaugtis savo atradimais. Ir nesvarbu, ar tie atradimai labai dideli ar mažyčiai, svarbiausia – jausmai ir bendrystė.

– Šokio terapija yra taikoma gydymo tikslams. Ar pastebėjote, kad šokantys žmonės padarė pažangą, ar tai padėjo jiems atsiskleisti?

– Aš negaliu diskutuoti apie terapinius dalykus – tai yra specifinis mokslas, kuris reikalauja ir specifinių žinių, tokio išsilavinimo aš neturiu. Aš galiu diskutuoti iš meninės pusės, kurioje dominuoja ne tik šokis, bet ir muzika, išraiška. Tad Jūsų klausimą integruosiu į savo profesinį lygmenį ir atsakysiu: tikrai taip. Pastebiu, kad šokėjų ir fizinė sveikata gerėja, ir nuotaika skaidrėja. Kiekviena dienos kelionė mums yra kelionė vidun per patirtį, pajautą, per akimirką, kai ji pati dėlioja bendravimo žodžius į eilutę ir neleidžia prarasti jų nuoširdumo.

– Tad tikriausiai iš globos namų ir išvykstate be gailesčio jausmo, kad čia gyvena žmonės, kuriems reikalinga socialinė pagalba?

– Aš apie tai niekada net nepagalvojau, nekeliu sau tokių klausimų. Aš džiaugiuosi viskuo, ką pati iš savęs suteikiu jiems. Nežinau, kas nustatė ribas, kokiam būti gerai, o kokiam ne, nežinau, iš kur atsirado vertinimai, ką reiškia „gerai“ ar „blogai“. Tiesmukiški vertinimai neturi jokio pagrindo. Žmonės nustato kriterijus, bet niekada nesusimąsto apie tų kriterijų prasmę ir pamiršta, kad ant svarstyklių gali būti užkelti patys.

Kokia palaima matyti, kaip giliai galima jausti, nuoširdžiai mylėti.

Meno raiškos studija „Vita Brevis“ bendrauja su Akademijos gimnazijos bendruomene, su jais rengiame bendrus projektus. Nuostabu žiūrėti, kaip paaugliai gražiai bendrauja su šių namų gyventojais. O su šiuolaikinio šokio „Carpe Diem“ šokėjais kuriame bendrus šokius, koncertus, programas. Taigi, aš džiaugiuosi, kad paaugliai yra supratingi, jiems yra svarbūs socialiniai klausimai ir kaip jie noriai palaiko draugiškus ryšius.

Šiuolaikinis pasaulis nebegali sustoti ir taip paniręs į bėgimo maratoną, kad pamiršta, jog šalia yra žmogus, kuriam reikia apkabinimo, gero žodžio ar tiesiog buvimo šalia. Mes nebegirdime tylos, nebematome žalios pievos ir pamiršome, kokio grožio vaivorykštė… Kyla retorinis klausimas, o kur visa tai nuves? Vargu ar išdrįs kas į jį atsakyti. Tik sulaukę švenčių suprantame, kad galbūt per mažai dalinamės. O kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. O laimės drabužis yra tokio dydžio, kad jo dydis tinka visiems. Todėl sakykime, sveikinkimės, šypsokimės ne rytoj… Dabar.

– O kiek metų Jūs pati dirbate kūrybinį darbą kaip vadovė?

– Prieš dvejus metus, visai neseniai, švenčiau kūrybinės veiklos 15-os metų sukaktį. Akademijos kultūros centre rengiau kūrybinės veiklos koncertą „Šoku jaunystę“, pasikviečiau visus savo draugus: šokėjus, vokalinius ansamblius, solistus – jų susirinko pilna salė. Man buvo smagiausia, kad nė vienas neatsisakė atvykti ir koncertą papuošti savo meniniu pasirodymu. Tiesa, renginio dieną, prieš eidama į salę dar pagalvojau: „Viešpatie, o jeigu niekas neateis?“ Taigi, ir vėl iškyla tie vidiniai monologai. Ir niekur mes nuo jų nepabėgsime.

Nemėgstu švęsti gimtadienių (o žmonių, norinčių mane pasveikinti, visada atsiranda), tad nusprendžiau viską atšvęsti vienu metu. Tais pačiais metais ne tik minėjau savo kūrybinės veiklos 15 metų jubiliejų, bet ir savo 45 metų gimtadienį, taip pat ir savo pirmojo šokių kolektyvo, kuris sėkmingai gyvuoja iki šiol, dešimtmetį. Taigi, viską sudėjus iš viso gavosi net 70 metų!

Ilgainiui gavosi tokia tradicija, kad balandžio 14-ąją vyksta mano kūrybinės veiklos koncertai. Ateinantį balandį vyks jau trečiasis toks renginys. Ir aš tikiuosi, kad nenuvilsiu tų žmonių, kurie visuomet randa mano kūrybai savo asmeninio laiko.

– O kiek metų šokate apskritai? Kiek laiko per gyvenimą einate šokio žingsniu?

– Labai daug. Mokykloje, kol dar nelankiau šokių būrelio, šokau sau viena močiutės kieme, pirkdavau žurnalus su balerinomis. Rimčiau šokti pradėjau nuo mokyklos laikų. Mano sesuo šoko mokykloje pas Saulių Triponį, anglų kalbos mokytoją. Jis buvo labai kūrybingas žmogus. Aš sesę vis palydėdavau į repeticijas, o kartais ten likdavau pasižiūrėti. Ir netrukus mokytojas mane pakvietė šokti pas save. Sutikau.

Mano sena vaikystės svajonė buvo šokti Vilniaus Operos ir baleto teatre. Deja, nors meno mokyklos ir nebaigiau, bet ne vieną kartą teko šokti Operos ir baleto teatro scenoje kaip profesionaliai šokėjai.

Išvykti iš Vilniaus mane privertė susiklosčiusi situacija šeimoje – sunkiai susirgo mama, tad jos slaugyti grįžau čia, į Akademiją. Pažvelgusi atgal pastebiu, kaip gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Kaip sakė A. Einšteinas, atsitiktinumas – tai Dievas, keliaujantis inkognito…

– O kas Jus įkvepia kurti tuos įspūdingus pasirodymus, šokių kompozicijas? Daugybė jų įvairiuose konkursuose ir festivaliuose yra įvertinti prizinėmis vietomis. Kiekvienas pasirodymas yra turtingas emocijų. (Beje, paskutinysis svarus įvertinimas gautas gruodžio pradžioje konkurse „Merry Christmas Baltic amber 2017“, vykusiame Rygoje – merginų šokio grupė „Carpe Diem“ tapo II ir III vietų laureatėmis).

– (Atsidūsta). Esu už natūralumą, jei mes neblaškytume savo dėmesio į kažkokias inovacijas mene, o pradėtume nuo natūralaus vidinio jausmo, jei atvertume akis į tai, ką mes matome šalia, būtų lengviau kurti mums visiems. Inovatyvūs dalykai yra techniniai dalykai, kurie atskleidžia judesio pateikimo galimybes. Bet pati šokio idėja turi būti žemiška, kad galėtum su žiūrovu pasikalbėti, kontaktuoti, kad žiūrovas suprastų, apie ką mes kalbame šokyje. O iš to žemiškumo, paprastumo ir kyla genialumas.

Statydama spektaklius, niekada nesvarstau, ką pagalvos kiti. Man svarbu visą procesą kontroliuoti pačiai: išgyventi idėją, parinkti muziką, kurti choreografiją, apgalvoti ir parinkti scenografijai idėją… Vėliau, žingsnis po žingsnio, yra šlifuojamas pats judesio, emocijų pateikimas, judėjimas scenoje, choreografinės figūros, dinamika, erdvės pajautimas, techninis atlikimas ir t.t.

Užtarnauta patirtis vaikams nebekelia diskomforto. Jie tiki ir pasitiki manimi, todėl dirbti ir kurti su jais yra širdžiai atgaiva. Bet iki viso to buvo ilgas kelias ir mums visiems reikėjo suaugti, subręsti.

– Ar turite savo kūrybinius bruožus, akcentus, kurie yra tapę Jūsų kūrybos vizitine kortele?

– Esu patriotė, labai myliu Lietuvą, nors ne kartą esu kviesta išvykti. Tačiau noriu būti čia ir palikti savo darbus būtent tėvynėje. Todėl savo kūriniams visada renkuosi lietuvišką muziką. Nesvarbu, kad dabar mes labai gerai šnekame angliškai, bet tai juk ne mūsų kalba. Dainas renkuosi prasmingas, emociškai stiprias, su geru tekstu, muzikaliai išieškotas arba ieškau savo mūzos klasikinėje ar instrumentinėje muzikoje. Tokia muzika pati sufleruoja mintis, o judesiai, nuotaika atsiranda tarsi savaime, be papildomo stimulo.

Savo vaikams scenoje, pasirodymų metu, leidžiu improvizuoti. Specialiai palieku tokių tarpelių numeryje, kurių metu vaikai šoka improvizuodami, todėl kaskart pasirodymas išeina vis kitoks. Šokiai gyvuoja ne vienerius metus ir šokėjui natūraliai spėja atsibosti. O improvizacijos intarpai įneša to šviežumo ir išbudinančio sceninio jaudulio. Ir numeris įgauna naujų spalvų. Mes per repeticijas įdedame daug darbo, tad vaikais pelnytai visuomet pasitikiu ir žinau, kad jie parodys visa, ką moka, geriausiai. Tik mes, vadovai, turime problemą: niekada negalime mėgautis vaikų pasirodymais, nuolat vargstame užkulisiuose, panikuojame ir laikomės už širdies priešinfarktinėje būsenoje… Profesinė liga, bet labai maloni.

– Svarstėte kada nors, kuo dabar užsiimtumėte, kokį darbą dirbtumėte, jei nebūtumėte pasirinkusi šokėjos kelio?

– Rašytoja! (Nusijuokia). Iš tikrųjų man labai patinka rašyti. Nors kompiuteriu dirbu puikiai, tačiau visa tai nepakeičia rašymo ranka su parkeriu (ne paprastu tušinuku, o būtent rašaliniu parkeriu). Juo užrašytas žodis, man atrodo, tampa žymiai svaresnis.

Žinau, kad ir psichologai rekomenduoja žmonėms taikyti rašymo terapiją – rašyti savo mintis. Nes rašymas žmogų veikia pozityviai.

O jei mintys nuolat negatyviai stimuliuoja smegenis, jos tampa kenksmingos ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems. Todėl minčių higiena yra privaloma kiekvieną dieną, o kuomet galva neapkrauta negatyvu, pozityvus mąstymas natūraliai kyla į paviršių. Man mintis švarinti geriausia su parkeriu rankoje – užrašytas pozityvias mintis dovanoti, o negatyvias – tiesiog išmesti! Mano vidinės diskusijos nukreiptos į pastangas tapti gražesniu, lengvesniu ir šviesesniu žmogumi. Nepamirštu, kaip į pasaulį žiūri vaikai. Žymus filosofas F. Nyčė yra sakęs, jog prigimtis tėra duotybė, iš kurios galime save sukurti. Kiekvienas gali tapti tuo, kuo potencialiai gali, žinoma, jei pasiryš ir rizikuos. Turbūt Ričardo Bacho apysaka „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ puikus savęs kūrimo ir tobulinimo pavyzdys. Pagrindinio šio kūrinio veikėjo Džonatano gyvenimas – nuolatinis savęs ieškojimas ir pažinimas, begalinis ėjimas į tobulybę ir save, atkaklumas ir ryžtas. Visa tai nudažo jo gyvenimą ryškiausiomis spalvomis. Taigi savo pastangomis galime rasti savyje tai, kas leidžia kurti ir tobulėti. Tuomet galbūt suprasime, ko išties norime, ir galėsime savo gyvenimą nudažyti tokia spalvų palete, į kurią žiūrint neliktų nieko, išskyrus pasigėrėjimo jausmą.

Apie Ramintą Matulytę-Šilienę trumpai:

Mėgstamiausias posakis: „Tarp kepurės ir batų svarbiausia yra širdis“.

Kas padeda nenuleisti nosies? „Optimizmas, stiprus ir valingas charakteris. Esu kovotoja, tačiau kartu esu ir labai jautri. Visuomet galvoju, kad iš kenčiančio artimojo paimčiau jo skausmą sau, kad jam nereiktų to išgyventi. Noriu, kad šalia manęs esantiesiems nereiktų jausti skausmo. Ir svajonės, kurios yra beprotiškos, arba nerealios… Priešingu atveju – tai tik rytojaus planai – jos suteikia pakilimą.“

Ko norėtumėte, kad įvyktų? Norai mano dideli… Skaudu matyti vaikus, kuriems trūksta motiniškos meilės. Norėčiau, kad būtų kitaip… Aktuali gyvūnų tema. Turiu du šunis – Afganistano aviganius Džiazą ir Rumbą, kurie yra puikūs sargai ir mano patys nuostabiausi bičiuliai, tad nesuvokiu smurtaujančių prieš bejėgius gyvūnus…“

Kas sukelia šypseną? „Kai matau šalia laimingus žmones. Kai pati jaučiuosi gerai, kai sekasi draugams, kitiems žmonėms. Pati esu mus supančio pasaulio dalis, žinau, jei mano dalis bus laiminga, tuomet toliau plėsis tas gerumo ir laimės „virusas“. Pyktis iššaukia kito pyktį – o jis yra nevykęs pakeleivis.“

Rytas ar vakaras? Oi, žinoma, kad vakaras! (nusijuokia). Nors šiltais ir gražiais rytais patinka sėdėti pavėsinėje ir gerti arbatą, klausytis paukščių, mėgautis dabarties akimirka.Vakarais, tamsoje paskęstu savo mintyse, džiaugiuosi tyla ir ramybe. Bet kokiu atveju, esu pelėda, nors… Nors gal esu tokia „vyturpelėda“.