„Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti…“ – skamba galvoje žodžiai iš senos mokyklos laikų dainos. Ir iš tiesų  būti laimingam, turėti šeimą, sveikatą – tikrai dar ne viskas. Esame socialios būtybės ir mums būtina bendrauti. Ne tik persimesti bendrais žodžiais su kažkuo – pažįstamu, praeiviu stotelėje, malonia pardavėja ar padavėju… Mums reikia draugų. Tikrų, palaikančių, suprantančių.

Vieniems pakanka vos vieno gero draugo, kitiems – ir dešimties maža. Taip, esame skirtingi. Tik tikrai draugystei esama kažko bendro, kažko, kas mūsų gyvenimus daro viltingesnius. Juk net ir vaikus leisdami į naują darželį, mokyklą ar stovyklą, mąstome – „svarbu, kad susirastų ten draugų, tada ir visa kita seksis…“
Kodėl draugystė tokia svarbi? Ar mes, suaugusieji, mokame draugauti? Ar gebame susirasti draugų jau būdami brandžiame amžiuje, ar bendraujame tik su senais vaikystės draugais? Ir kodėl, jei draugas nuvilia, išduoda, neišgirsta mūsų, taip skauda?..

Draugystė neretai patikrinama laiko. Jei bendraujame tik metus, per juos tegalime susidaryti tam tikrą nuomonę, kuri susiklosto žvelgiant į draugo poelgius skirtingose gyvenimo situacijose.
Taip, draugystė – tai kažkas, kas skirta kitam, draugui, o ne sau. Tai gebėjimas kitam, ne tik sau, linkėti ir norėti gero.

Tik ar visada draugystė tokia ir būna? Juk šiuolaikinėse „draugų“ kompanijose įsitvirtinęs lyderiavimas, varžymasis dėl to, kas stilingesnis, madingesnis, kas juokingesnis, kas stipresnis – jėga ar įžūlumu. Tokia draugystė labai paviršutiniška ir kyla klausimas, ar ji ištvers įvairius išbandymus? Gal tokiems „draugams“ tiesiog patogu kartu?

Tiems, kurie dar nėra tokios kompanijos dalis, labai norisiį ją pakliūti, nes juk ten jie visi tokie draugiški, madingi, jiems greičiausiai visiškai nenuobodu gyventi. Norintieji pakliūti į tokią kompaniją stengiasi įtikti, kad tik taptų savais.

Visų pirma norėčiau pastebėti, kad tai silpno, neturinčio savo nuomonės žmogaus privilegija. Jis bijo, kad į jį bus pažiūrėta ne taip, jeigu išsiskirs iš kitų, bus ne toks. Visų antra, tegu jei neteisingai priims – tai daug geriau, nei rinktis tai, kas prieštarauja tavo įsitikinimams. Juk jeigu tavęs nepriima tokio, koks esi, vadinasi, tai ne tavo ir ne tau skirta kompanija. Jau seniai pastebėta, kad pačias didžiausias klaidas ir kvailystes padarome dėl kitų žmonių, kuriuos, beje, ne taip jau ir gerbiame, nuomonės.

Jeigu tu ne taip apsirengęs ar nekalbi taip kaip jie, tavęs tiesiog nesupranta arba netgi ignoruoja todėl, kad tai ne draugystė, o pigus blefavimas. Norėdamas jiems įtikti, tu netenki savo individualumo. Vadinasi, kad su tavim draugautų, tu privalai būti toks kaip visi, o jeigu tavo nuomonė kitokia, tai nebūsi „draugas“?
Tikri draugai nesistengia tavęs pritaikyti prie kompanijos ir leidžia tau išlikti savimi. Tave priima ir vertina tokį, koks esi, su visais pliusai ir minusais, nes tu asmenybė. O jei nori tavo individualumą užmaskuoti, uždėti kaukę, tai nėra tikra draugystė, tai maskaradas, kur viskas netikra. Vadinasi, ir draugystė netikra.
Draugas tave supranta ir palaiko, rūpinasi. Kai tau sunku, ištiesia pagalbos ranką. Tikras draugas sugeba pasidžiaugti tavo pasiekimais ir bendrauja su tavimi ne tik tada, kai tu geros nuotaikos, nes tai taip linksma. Tikroje draugystėje nėra egoizmo, nes vartotojiški santykiai vis tiek kažkada išlenda, kad ir kaip giliai slėptųsi. Ir tu pats su draugu bendrauji juk ne todėl, kad jis turi naujausią „noutbuką“ tokiu atveju jus jungia daiktai, o ne jūs patys kaip asmenybės ar jūsų bendri interesai. Beje, sena patarlė nemeluoja – tikrą draugą bėdoje pažinsi.
Todėl paklauskite savęs: ar jūsų draugai jus vertina tik dėl to, kad su jumis patogu draugauti, ar tai tikra, nereikalaujanti, rūpestinga ir neegoistiška draugystė?

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.