Kėdainių Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija daugeliui asocijuojasi tik su geromis, kokybiškomis parodomis, intriguojančiais susitikimais su menininkais bei kaskart vis įdomesniais kultūriniais, pažintiniais renginiais.

Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.

Muziejuje ne vienerius pastaruosius metus kuratore dirbanti Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė tikina, kad šis darbas – jos svajonių darbas.
„Gyvenimas viską puikiai sudėliojo į savo vietas: esu tekstilininkė, o J. Monkutė-Marks buvo puiki šios srities menininkė!“, – šypteli jauna moteris.
Interviu metu Asta atskleis, kad menas gali būti visoks – keliantis tiek estetinius jausmus, tiek ir gana dviprasmiškus. Kodėl jauna kūrėja renkasi kurti ne tik tai, kas gražu, bet ir tai, kas atgrasu?

– Esate muziejaus-galerijos kuratorė. Įdomu, kuo užsiima kuratorius, kokia jo darbo specifika, kokios pareigos?
– Taip, žodis „kuratorius“ skamba įmantriai, kitaip šį darbą būtų galima įvardinti ir meno vadybininku, organizatoriumi. Kuratoriaus pareigos yra gana plačios – tai ir parodų organizavimas, ir informacijos apie parodą rengimas, skrajučių, plakatų maketavimas. Tai gana intensyvus darbas. Pavyzdžiui, parodų planus mes sudarinėjame gerokai iš anksto, tad 2018-iems jau turime sudarytą tvarkaraštį. Organizuodami parodas siekiame, kad tai būtų naujas, įdomus, originalus reginys. Kai kurių parodų ieškome specialiai, kai kurias atrandame netikėtai. Parodą suorganizuoti užtrunka nemažai laiko, taigi, po metų ar net dviejų paroda pas mus pagaliau ir atkeliauja.
Parodos kuratoriui pačiam tenka ieškoti vietos naujosios parodos eksponatams. Kartais ieškome kartu su kūrinio autoriumi, na, o kartais tą darau pati. Kūrinių bet kaip išdėlioti negalima, svarbu susekti, ar „draugauja“ vienas šalia kito esantys kūriniai, ar „pešasi“. Kartais būna, kad vaikštau pirmyn atgal su vienu kūriniu rankose per sales ir ieškau jam geriausios, tinkamiausios vietos. Kartais tai trunka net kelias dienas!
Taigi, darbas man labai patinka, jis nėra nuobodus. Meno žmogui rutina nėra geras dalykas.

– Pagal kokius kriterijus atrenkate parodas?
– Iš tikrųjų mes savo žiūrovą išlepinome (šypsosi), nes atsivežame tikrų profesionalų parodas. Rinkdamiesi stengiamės, kad pa­roda būtų kuo įdomesnė, panaudotos kuo naujesnės technologijos. Ypatingą dėmesį skiriame tekstilei (muziejaus-galerijos įkūrėja J. Monkutė-Marks buvo gabi ir žymi tekstilininkė). Visada galvojame, kas patiktų mūsų žiūrovui, paisome muziejuje-galerijoje apsilankančiųjų nuomonės. Nesinori eksponuoti paviršutiniškai kurto darbo. Kaip įmanoma pastebėti, ar menininkas nuoširdžiai kūrė darbą? Širdimi ir intuicija (šypsosi).
Per metus vidutiniškai atidarome šešias-septynias parodas. Jei paroda būna ypatinga, tarptautinė, labai populiari, jos eksponavimą muziejaus erdvėse kiek pratęsiame.

Vienas darbas iš parodos „Identifikacija – laiko pėdsakai“.

– Gal pamenate tokią parodą, kuri buvo ypatinga, kažkuo Jums asmeniškai įsirėžusi į atmintį?
– Iš tokių parodų, kurias teko pratęsti, buvo amerikiečių tekstilininko Jon Eric Riis tekstilės paroda – įspūdinga, žibanti, tvis­kanti, perlais siuvinėta. Ji paliko įspūdį ne tik man, bet ir daugeliui parodos lankytojų. Aš pati šio menininko darbus pamačiau skaidrėse, dar besimokydama akademijoje. Tad asmeniškai man buvo didelis džiaugsmas tuos kūrinius pamatyti gyvai, juos pačiupinėti, apžiūrėti iš visų pusių.

– Ar pamenate savo pirmuosius žingsnius kūryboje plačiąja prasme? Gal vaikystėje kūrėte eilėraščius, gražiai piešėte?
Nuo pat mažumės aš buvau labai aktyvus vaikas ir mama vis ieškojo srities, kur aš galėčiau save išreikšti, atsiskleisti. Lankiau šokius (ir pramoginius, ir tautinius), tuometiniuose Moksleivių namuose Josvainių gatvėje lankiau daugybę būrelių. Mama pastebėjo, kad man patinka kūrybiniai darbeliai, kuriuose reikia daug kruopštumo. Ir užrašė į Dailės mokyklą.
Ten buvo mano pati kūrybinė pradžių pradžia. Besimokant mokykloje, buvo įdomios visos dailės sritys, pačios įvairiausios išraiškos priemonės.
Baigusi dailės mokyklą, tikrai visiems sakiau, kad nesiesiu savo gyvenimo su daile…

– Bet?
– Bet atėjo 12 klasė ir teko spręsti, kuo noriu būti. Tada suvokiau, kad savęs neatrandu kitose srityse, tad pasirinkau dailės studijas. „Niekada nesakyk niekada“ – šis posakis man pasitvirtino šimtu procentų. Sakiau, kad niekada nesiesiu gyvenimo su daile, nebūsiu mokytoja, o viskas gyvenime apsivertė visiškai kitaip (šypsosi).
Pabaigusi mokyklą įstojau į Dailės akademiją, tekstilės studijas. Bandžiau stoti ir į architektūrą, bet nepavyko.

Instaliacija “Penicillium digitatum”. Mašininis siuvinėjimas. 2017 m. Magistro diplominis darbas. Ekspozicija personalinėje parodoje Raudondvario pilies bokšte.

– Kodėl tekstilė traukė jau nuo pat pradžių?
– Prieš stojant į akademiją, lankiau specialius, abiturientams skirtus kursus. Tąsyk vis galvojau apie architektūrą, tačiau tuose kursuose pedagogai, pamatę mano kūrybą, pareiškė, kad man reiktų pasukti į vaizduojamuosius menus. Tad pasirinkau tekstilę, nes ir dailės mokykloje ji man visai gerai sekėsi. Šiam žingsniui mane padrąsino ir Kėdainių dailės mokyklos direktorė, kuri sakė – eik, bandyk.
Taigi, tekstilė ir tapo pagrindine mano domėjimosi sritimi.

– Koks Jūsų kūrybinis kelias, kokius darbus esate sukūrusi?
– Intensyviausiai kūriau besimokydama akademijoje. Mano pirmasis, bakalauro diplominis darbas buvo išaustas žakardinėmis staklėmis. Jis iki šiol keliauja po įvairias parodas, nors praėjo jau dešimt metų po diplomo gynimo.
Baigusi studijas, ieškojau darbo, ir taip jau sutapo, kad radau čia, Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje – čia reikėjo parodų kuratorės, ir būtent tekstilininkės (šypsosi).
Tiesa, asmeninei kūrybai tiek daug laiko neliko, nes ta pilnatvė, patiriama darbe, užpildė poreikį kurti. Bet, praėjus keleriems metams, sugalvojau, kad gana su vienu kūriniu keliauti po parodas, reikia sukurti dar vieną naują kūrinį.
Taigi, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, į tekstilės magistrantūros studijas. Šį pavasarį jas baigiau, taigi, turiu jau naują darbą, kuris gali keliauti po parodas. Šis kūrinys pareikalavo daug pastangų, yra atliktas pasitelkiant šiuolaikines, kompiuterines technologijas ir vadinasi „Penicillium digitatum“. Magistrantūroje tyrinėjau mikropasaulį, pelėsius, pelėsinius grybus.
Mėgstu laviruoti tarp mokslo ir meno, man įdomu tai, kas yra nematoma, plika akimi nematomas mikroskopinis pasaulis. Pastebėjau, kad mokslininkai, kurie dirba laboratorijose, mato tiek daug vaizdų kasdien, o aš norėjau būtent tai ir parodyti per meno prizmę.

– Jei Jus pavadinčiau „žmogumi prie meno“ pačia geriausia prasme – ar labai suklysčiau?
– Na, prie meno… (šypsosi). Neskaitau savęs visiška menininke, kuri skrajoja padebesiais – esu žemiška. Tačiau menas tikrai artimas.

– Kaip per pastaruosius metus, Jūsų akimis, keitėsi Kėdainių meninis, kultūrinis gyvenimas? Matote progresą, o gal priešingai, regresą?
– Kiek pastebiu, Kėdainiuose labai padaugėjo kokybiškų, tarptautinių renginių. Tas kultūrinis gyvenimas progresuoja į gerą pusę. Muziejaus-galerijos veikloje kiek­vienais metais siekiame užsibrėžtų aukštų tikslų, ir džiugu, kad sėk­mingai juos pasiekiame. Dedame visas pastangas, kad kėdainiečiai mėgautųsi tik gerais, išskirtiniais, kokybiškais renginiais, meno parodomis, susitikimais su gabiais ir įdomiais menininkais. Mes, muziejaus-galerijos kolektyvas, stengiamės tęsti ir vykdyti įkūrėjos Janinos pavestą misiją.


Keliais šrichais: Astos pagrindiniai tekstilės kūriniai

Magistro darbas „Penicillium digitatum“
Didžiulės pelėsinių grybų kolonijos ant muziejaus sienų – Astos Federavičiūtės-Jasiūnės magistro baigiamojo darbo tekstilinis objektas-instaliacija „Penicillium digitatum“. Kūrinio objektas – supelijusios sienos kompozicija, mikroskopinių vaizdų ir laboratorinių Petri lėkštelių kolekcija su jose pasėtu ir užaugintu tikru penicillium digitatum pelėsiu. A.Federavičiūtės-Jasiūnės instaliacija – tai po ilgų biologinės medžiagos tyrinėjimų, ieškojimų ir atradimų iš laboratorinės Petri lėkštutės į modernią meninę formą perkeltas ir šiuolaikinėmis priemonėmis išpildytas meno kūrinys. Tai, ką paprastai galima pamatyti tik laboratorinėje aplinkoje, čia įgauna naują tekstilinę išraišką. Šis novatoriškas tekstilinis darbas išsiskiria ir aukštu techniniu išpildymu. Kūrinys esksponuotas A. Fedaravičiūtės-Jasiūnės personalinėje parodoje Raudondvario pilies bokšte.

Bakalauro darbas „Identifikacija – laiko pėdsakai“
Kūrinį sudaro keturi darbai, atlikti audžiant kompiuterinėmis žakardinėmis staklėmis. Naudotas fluorescensinis valas, kuris apšvietus liuminescensine šviesa – švyti. Darbuose užfiksuoti skirtingi žmogaus amžiaus tarpsniai (vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė) ir atitinkami dantų rentgenogramų pokyčiai. Jaunystės nuotrauka yra pačios Astos dantų rentgenograma. Šis ciklas iki šiol keliauja po parodas.


About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.