Tautinė tapatybė globalizacijos eroje: kaip surasti Lietuvą?

Kaip gimsta pilietiškumas, kokia šeimos bei bendruomenių įtaka vaiko pilietiškumo plėtrai, kodėl būtina aktualizuoti pilietiškumo ugdymo prasmę? Ar išeivijoje vaikai praranda tautinę tapatybę ir kodėl nereikia bijoti kitų kultūrų?

Yrėsi gilyn

Šie klausimai buvo sumaniai, patraukliai ir įkvepiančiai gvildenami kovo 21 dieną Kėdainiuose, Lietuvos sporto universiteto „Aušros“ progimnazijoje vykusioje respublikinėje ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų konferencijoje „Vaikų pilietiškumo ugdymas. Kaip gimsta pilietiškumas?“

Šėtos socialinio ir ugdymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ijola Petrauskienė mano, kad tautiškumas ir patriotizmas neatsiejami nuo pilietiškumo.

Daugiau kaip šimtas mažų vaikų ugdytojų čia susirinko aptarti 2014–2018 metais vykdomo respublikinio pilietiškumo ugdymo projekto „Kaip surasti Lietuvą?“. Projekto dalyvių parengti stendai ir pranešimai liudijo, kad vaikų lopšeliai-darželiai patraukliais patirtinio ugdymo būdais ugdė vaikų pilietiškumą, siekė gilesnio kultūrinio, pilietinio ir tradicijų suvokimo. Projekte dalyvavo net keturi tūkstančiai mažų vaikų.

Šio projekto idėjos autorė – Ijola Petrauskienė, Šėtos socialinio ir ugdymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui. „Projektas nebuvo statiškas, nuolatos vystėsi, o kartu su juo augome ir mes. Per tuos metus mes nuolat bandėme giliau pažvelgti į pilietiškumą, ieškojome jo prasmių ir radome jas štai tokias: atsakomybė, lyderystė, mokymasis, bendruomenė, drąsa, dalinimasis. Neabejoju, kad kiekvienas iš jūsų rastumėte jų dar daugiau“, – kalbėjo aktyvi pedagogė.

Pirmiausia – drąsa

Pasak jos, ugdyti mažų vaikų pilietiškumą per šį projektą pirmiausia ėmėsi dvi nedidelės Kėdainių rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Vaikų ir pedagogų patirtys įkvėpė projektą tęsti. „Tad 2015 metais kreipėmės į kolegas Kėdainiuose: lopšelius-darželius „Žilvitis“ bei „Aviliukas“ ir pasiūlėme tęsti projektą drauge. Kolegos sutiko ir ėmėsi dalyvauti, o tuomet sulaukėme ir kitų kolegų pageidavimo. Tai mus padrąsino pagalvoti, kad galime projektą išplėsti. Taigi 2016 m. įsijungė visos Kėdainių ikimokyklinio ugdymo įstaigos, jos labai drąsiai ėmėsi ieškoti partnerių visoje Lietuvoje. 2017 m. projektą ėmė globoti Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius. Mums tai buvo labai didelis moralinis palaikymas. Kadangi artėjo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis, pamanėme, kad būtų labai prasminga, jei projekte dalyvautų 100 ikimokyklinio ugdymo įstaigų. O dabar matome, kad projekte dalyvavo virš 128 įstaigų – mes nedrįsome stabdyti registracijos ties 100-ąja. Tai būtų buvę labai nepilietiška”, – pristatydama projekto mastą, šypsojosi projektą pradėjusio Šėtos socialinio ir ugdymo centro atstovė I. Petrauskienė.

Mažieji piliečiai – mūsų ateitis

Šios temos svarbą ir reikalingumą pabrėžė rajono meras, projekto globėjas S. Grinkevičius. „Jeigu vaikai nuo mažens bus mokomi, kad kiekvienas turime pareigą savo valstybei, kad turime gerbti įstatymus, jie supras, kad svarbiausia ne tai, ką tau gali duoti valstybė, o ką tu jai gali duoti. Tik tada būsime klestinti, turtinga ir laiminga šalis. Taigi tema svarbi, aktuali ir džiaugiuosi, kad mūsų pedagogai jos ėmėsi. Ačiū organizatoriams ir dalyviams. Tikiuosi, kad pasisėmę naujų idėjų šioje konferencijoje, padarysite viską, kad mažieji mūsų piliečiai užaugtų tokiais žmonėmis, kurie mūsų valstybę padarytų klestinčią“, – sveikindamas konferencijos dalyvius, sakė rajono vadovas.

Tautiškumas prieš pilietiškumą?

Tautiškumas ir patriotizmas suvokiami kaip įsipareigojimas savo tautai, valstybei, o pilietiškumas – tai įsipareigojimas politinei bendruomenei, demokratinei santvarkai. Gilindamiesi, kaip šias vertybes derinti ugdant mažus vaikus, projekto dalyviai teigia pastebėję, jog tautiškumas ir patriotizmas sudarė projekto turinį, o jo forma turi pilietiškumo požymių: tai atsakomybė, savarankiškų sprendimų priėmimas, laisvė rinktis, bendrauti, ieškoti. Projektas vaikams kūrė situacijas mokytis pilietiškumo. „Pilietiškumas pirmiausia – tai aktyvus veikimas, pasitikėjimo savimi ugdymas, suvokimas, kad reikia gyvenime dalytis su kitais, domėjimasis supančia aplinka, jos tausojimas bei puoselėjimas, šeimų įvairovės tyrinėjimas per įvairias veiklas, pasidalijimas patirtimis, orientavimasis ne į problemas, o į galimybes, gebėjimas kritiškai mąstyti ir sąmoningai pasirinkti, tolerancijos ugdymas“, – vardijo I. Petrauskienė.

Pilietiškumas ir tautinis identitetas – neatskiriami

Pilietiškumas ir tautinis identitetas žengia koja kojon. Žinantis ir jaučiantis savo šaknis žmogus jaučiasi tvirčiau, nes žino, kas jis yra. Tuo įsitikinusi konferencijoje pranešimą skaičiusi socialinių mokslų daktarė, edukologė, ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos steigėja Austėja Landsbergienė. Vis tik žinoma edukologė neabejoja, kad šioje srityje ugdytojai ir visa visuomenė turime nuveikti dar daug.

Renginio metu buvo įteiktos Kėdainių rajono savivaldybės mero padėkos lopšelio-darželio „Žilvitis“ direktoriaus pavaduotojai Audrai Pakštienei (nuotr.). Taip pat – Šėtos socialinio ir ugdymo centro direktoriaus pavaduotojai ugdymui Ijolai Petrauskienei, Šėtos socialiniam ir ugdymo centrui, Kėdainių rajono Akademijos gimnazijos „Kaštono“ skyriui, Kėdainių lopšeliams-darželiams „Žilvitis“ bei „Aviliukas“.

„Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo nuolat kalbama apie pilietiškumo ugdymą. Leidžiami vadovėliai, mokytojams rengiami mokymai… Bet ar dėl to mes jaučiamės labiau mylintys Lietuvą? – kėlė klausimą A. Landsbergienė. – Kartais pagalvoju, kad mums netgi gėda ateiti su tautiniais kostiumais į šventę – svarstome, ką kiti pagalvos“. Kaip kontrastą ji pateikė kitą pavyzdį: „Pusė mano klasiokų Švedijoje tuokėsi su tautiniais rūbais. Tai jaudina iki širdies gelmių, dėl to, kad supranti, jog tai yra labai nuoširdu – pasirinkti tai, kas atspindi tavo tautinį identitetą. Kitas pavyzdys – Švedijoje ar Danijoje vaiko gimtadienio tortas neįsivaizduojamas be šalies vėliavos, kitų simbolių. Vaikas su jais auga. O kaip yra pas mus?..“

Laikas išsklaidyti mitus

Ne vienoje šalyje gyvenusią moterį stebina lietuviams dažna kitų kultūrų baimė. „Mes bijome to, ko nepažįstame. Bijome kitų kultūrų, nes mums atrodo, kad mus tuojau užgoš, pakeis, tuojau prarasime savo identitetą. Tai netiesa. Kiek man teko matyti, tautinis identitetas tik dar labiau sustiprėja ir dar labiau atsiskleidžia“, – tvirtino edukologė A. Landsbergienė, paremdama šiuos žodžius pavyzdžiais iš savo šeimos gyvenimo.

Ketverius metus Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių šeima gyveno Belgijoje. Tuomet moteris sako pastebėjusi, kad, susidūrę su įvairiausių kultūrų ir tradicijų vaikais, išmokę pagarbos joms, vaikai tampa labiausiai pilietiški. „Mūsų sūnus iki tol neprašė atnešti juodos duonos į mokyklą ir kad bočius atvežtų tautinę juostą. Nes jis turėjo nunešti tai į mokyklą parodyti – tai jam buvo garbės reikalas. Kai mokykloje reikėdavo ruošti pasakojimus apie garsius žmones, mūsų sūnus pasakodavo apie Lietuvos garsius žmones, nes norėjo kitus vaikus apšviesti“, – pasakojo A. Landsbergienė.

Šeima – vertybių puoselėtoja

Ji pabrėžė, kad mokydami vaikus apie tai, kas yra jų artimiausioje aplinkoje ir už jos, mes praplečiame jų akiratį ir būtent stipriname, o ne silpniname pilietiškumą bei tautinį identitetą.
„Vakar gavau Čikagoje gyvenančios merginos laišką, ji prieš dešimt metų su tėvais išvyko iš Lietuvos. Ji nori grįžti ir dirbti mokykloje, tad atsiuntė savo CV. Tai nuostabu. Ši mergina kiekvieną šeštadienį, nuo paauglystės, dirbo šeštadieninėje lietuvių mokyklėlėje. Manau, kad pirmą kartą ją ten turėjo nuvesti tėvai. Visada tėvai moko arba nemoko kalbėti lietuvių kalba. Nes kai gyveni tik angliškai ar kita kalba kalbančioje aplinkoje, tik tu palaikai tą lietuvybę“, – šeimos vaidens svarbą vaiko tautinio identiteto ugdyme pabrėžė A. Landsbergienė.

Anot edukologės, pilietiškumas yra gyvas ir visaapimantis. Piliečiu gimstama, o vertybinis stuburas formuojamas visų pirma šeimoje, o vėliau – ugdymo įstaigose. „Jūs esate didžiulis autoritetas vaikams, jie žiūri į jus kaip į savo herojus. Todėl jūs galite su vaikais kalbėti apie labai rimtus dalykus. Ir savo pavyzdžiu skiepyti pilietiškumą. Linkiu, kad pilietiškumas būtų mūsų gyvenimo būdas“, – Kėdainių ir visos šalies pedagogams linkėjo edukologė A. Landsbergienė.