Tarp muzikos ir žemės

0

„Esu laimingas žmogus. Turiu nuostabią gyvenimo bendražygę žmoną Eloną. Su ja užauginome tris vaikus: sūnų Audrių ir dukras Augustę bei Aistę. Esu optimistas ir romantikas. Vakarais pasižiūriu į besileidžiančią saulę ir pajuntu, kaip širdį užlieja malonus jausmas. Moku džiaugtis tuo, ką turiu, o turiu tikrai nemažai – puikią šeimą“, – šypsodamasis sakė veterinarijos gydytojas, ūkininkas ir muzikantas Romualdas Bugas. 

Liaudiškos muzikos kapela „Vilainiai“ jau daugiau kaip dvidešimtmetį lydi R. Bugą jo užimtame ir darbų kupiname gyvenime.

Bugų šeima puikiai pažįstama ne tik Tiskūnų kaimo, kur gyvena, gyventojams, bet ir daugeliui Kėdainių krašto žmonių. Juk tai nuoširdžiai bendraujanti ir muzikali šeima.
Suviliojo dėdės paliktas akordeonas
Romualdas Bugas apie muziką galėtų kalbėti valandų valandas. Akivaizdu, jog ji vienas pagrindinių gyvenimo variklių. „Be jos nė pusės darbų nenudirbčiau. Atrodo, skubu ir ten, ir ten – diena jau į pabaigą, bet pagalvoju, kad vakare laukia repeticija su „Vilainių“ kapelos kolektyvu, ir laikas tarsi sustoja, o darbai be problemų įveikiami“, – sakė R. Bugas. Tiskūniškis kiek daugiau negu prieš dvidešimt metų prisijungė prie „Vilainių“ kapelos. Kadangi kiti instrumentai jau buvo užimti, teko į rankas imti kontrabosą.
Muzikalus vyras gali groti visais muzikos instrumentais, tačiau draugystė su muzika prasidėjo nuo akordeono, kurį gavo kaip dėdės palikimą. „Mano giminėje buvo daug muzikalių ir grojančių žmonių. Muzika mane traukė kažkokia ypatinga trauka. Kadangi mama buvo kultūros darbuotoja, tai vieną dieną pasiūlė pabandyti pagroti dėdės paliktu akordeonu. Man tai buvo labai svarbi diena. Galvojau, kad paimsiu į rankas instrumentą ir muzika savaime liesis. Deja, darbo teko daug įdėti, kol išmokau iš klausos groti. Buvau užsispyręs ir po pirmų nesėkmių akordeono nenumečiau. Kai pradėjo sektis, mokykloje nė vienas renginys be mano grojimo nepraeidavo“, – prisiminimais dalijosi R. Bugas, kurio gimtinė – vaizdingos Apytalaukio apylinkės, o vaikystės namai stūksojo pačios bažnyčios pašonėje.

Akordeonas – pirmasis instrumentas, kuriuo R. Bugas išmoko groti savarankiškai, klausydamas mamos patarimų.

Po pradžios mokslų Tiskūnuose vėliau žinių R. Bugas siekė Kėdainiuose buvusioje 2-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje „Atžalyno“ gimnazijoje. Ten aktyvus vaikinukas greitai rado savo vietą tarp choristų bei mokyklos kapeloje. „Mokyklinius metus prisimenu kaip labai smagius. Turėjome labai šaunių koncertų, renginių. Muzika man taip tada parūpo, kad aš net galvojau savo gyvenimą su ja susieti. Tačiau nuo tokio žingsnio buvau atkalbėtas. Direktorius Romualdas Lengvinas man labai vyriškai patarė, kad muzika visada gali lydėti gyvenime, o po kojomis turiu turėti tvirtą pagrindą. Kadangi buvau kaimo vaikas, tai ir specialybę pasirinkau kaimišką – nutariau tapti veterinarijos gydytoju“, – gyvenimo vingiais dalijosi R. Bugas.
Lemtinga pažintis su… kontrabosu
Tapęs studentu R. Bugas ilgai be muzikos nebuvo. „Vieną vakarą ėjau pro vieną studentų bendrabutį ir išgirdau, kad jame repetuoja studentų kapela. Kojos tarsi pačios nunešė į tą repeticiją. Daug džiaugsmo nebuvo, nes išgirdau, kad jau visos vietos užimtos, laisva likusi tik kontraboso vieta. Galvoti kaip ir nebuvo ką – arba mokausi groti kontrabosu, arba gyvenu be kapelos. Neilgai trukus, draugų padedamas kontrabosu išmokau groti visai neblogai. Ir dabar su juo puikiai sutariu. Mūsų garsiojoje „Vilainių“ kapeloje man patikėtas garbingas kontrabosininko vaidmuo. Studentiški metai man įsiminė smagiais vakarėliais, koncertais, išvykomis“, – pasakojo R. Bugas.
Po studijų sekė tarnyba tarybinėje armijoje o ten tiskūniškis irgi rado kelią į muziką. „Kariškame orkestre man teko išmokti groti tūba. Tarnaudamas armijoje rimčiau pasinėriau į muziką. Iki tol vis grodavau iš klausos, o tapęs kareiviu išmokau ir natas skaityti“, – sakė R. Bugas.
Įsisuko į vestuvinį maratoną

R. Bugas džiaugiasi, kad sūnus Audrius irgi gražiai draugauja su muzika.

Po karinės tarnybos grįžęs į gimtinę R. Bugas ne tik pradėjo dirbti vyriausiuoju veterinarijos gydytoju kolūkyje „Pakelta velėna“, bet ir su draugu Kęstu pradėjo vestuvių muzikanto kelią: „Kadangi buvome labai rimti muzikantai, tai užsakymų netrūko – būdavo tokių mėnesių, kai neturėdavome nė vieno laisvo savaitgalio. Vis grodavome ir grodavome, o ant žmonos pečių gulė namų priežiūros darbai ir rūpesčiai. Man tas grojimas buvo malonus, tačiau jis į gyvenimą atėjo iš reikalo – juk norėjosi susitvarkyti buitį, aplinką. Reikėjo pinigų, tai ir teko groti. Netrukome priskaičiuoti 500 vestuvių, o dabar tas skaičius dar didesnis. Tik šiuo metu į vestuves groti jau nebevažiuojame, dabar liko gimtadieniai, artimųjų šventės, bičiuliški vakarėliai. Muzikos tikrai gyvenime netrūksta, juk ko vertas vien grojimas „Vilainių“ kapeloje. Su šiuo kolektyvu turime daugybę koncertų, išvykų, švenčių. Kiekvieną savaitę repetuojame po porą kartų.“
Muzika užkrėtė ir vaikus
Kai į Bugų namus susirenka visa šeima, retai kada apsieinama be muzikavimo. „Sūnus Audrius išmoko groti pianinu. Augustė pildo savo svajonę tapti muzikos mokytoja. Ji mūsų šeimos dainininkė. Aistė ir dabar muzikos mokykloje lanko fleitos pamokas. Kadangi pats nebuvau lankęs muzikos mokyklos, tai labai apsidžiaugiau, kai vaikai atrado kelią į ją. Galiu tik pasidžiaugti, kad sūnus puikiai perkandęs programuotojo duoną šiandien sėkmingai darbuojasi programinės įrangos kūrimo įmonėje ir ten su kolegomis subūrė roko grupę „Destruktorius“. Studentė Augustė laiko randa ne tik paskaitoms, praktikai, bet ir dainavimui chore. Aistė kartu su manimi muzikuoja „Vilainių“ kapeloje. O žmona esant reikalui prisijungia dainomis, nes turi puikią klausą ir moka daugybę gražių dainų. Taip ir gyvename gyvenimą praturtindami dainomis“, – sakė R. Bugas.
Be muzikos – rūpestis ūkiu
Romualdas Bugas ne tik geras veterinarijos gydytojas, kuris laisvalaikį turtina muzika, bet ir darbštus ūkininkas. Jis valdo maždaug šimto hektarų mišrų ūkį. „Kadangi esu veterinaras, tai būtų nepadoru, jei neauginčiau gyvulių. Tad mano ūkyje yra šešios melžiamos karvutės ir keturiolika jauniklių telyčaičių bei buliukų. Pieno užtenka mūsų šeimai, draugams, artimiesiems. Dabar atėjęs pavasaris jau kviečia į laukus. Lauks įprasti darbai: sėja, tręšimas, augalų priežiūra, vėliau – derliaus dorojimas. Žemę dirbantis žmogus gyvena gamtos diktuojamu ritmu. Tačiau aš rutinos nejaučiu – man ją praskaidrina muzika“, – džiaugėsi R. Bugas.


Liaudiškos muzikos kapelos „Vilainiai“ vadovas Antanas Mikalauskas: „Kapela – tarsi šeima, tik visos problemos šitoje šeimoje sprendžiamos pasitelkiant humorą ir muziką. Vyrai tuo humoru yra unikalūs – iš nieko galime juoktis visą kelionę į koncerto vietą ir atgal… Pailsime, pasikrauname gerų emocijų ilgam. Muzika ir draugystė daro stebuklus. Esame kaip tikra šeima, turime ir vaikų. Juos užauginame, išleidžiame… Miela, kad kontrabosu pas mus jau daug metų grojantis Romualdas Bugas atsivedė į kapelą dainuoti savo dukras. Augustė dainavo dar būdama maža mergytė. Specialiai jai parašiau dainelę. Vėliau ji išėjo, o sugrįžo, kai to kapelai reikėjo. Augustė – puiki dainininkė, dabar studijuoja muzikos mokslus, bet žada mūsų neapleisti. Jaunesnioji Aistutė groja fleita. Ji labai imli, gerai jaučianti muziką. Mažoji Aistė labai gražiai „įsirašė“ į kapelą. Romualdui, atrodo, nesunku po darbo paimti abi dukras iš namų ir atsivežti į repeticijas, į koncertus. Jam – ir veterinarijos gydytojo darbas Kėdainiuose, ir ūkininkavimas, dar savas ūkis, šeimos reikalai… Atstumas važiuoti iš namų – 10 kilometrų. Kai reikia repeticijos dieną nuvažiuoti maršrutą Tiskūnai–Kėdainiai–Tiskūnai–Kėdainiai–Tiskūnai, susidaro 40 km. Tyliu ir džiaugiuosi, kad yra tokių draugų.“


Leave A Reply