Josvainietę Liną Gaižauskienę dauguma kraštiečių pažįsta kaip darbščią ūkininkę, visuomenininkę ir puikią floristę. Pati Lina į gyvenimą žvelgia itin optimistiškai ir pabrėžia esanti labai laiminga vien todėl, kad jos kurti darbai kažkam teikia džiaugsmą. 

Vestuvinės nuotakų puokštės kuriamos atsižvelgiant į daugelį dalykų.

„Kai manęs paklausia, ko aš gyvenime nemoku, tai tenka net pagalvoti. Jei reikia galiu mūryti, glaistyti, tinkuoti, dažyti. Žinoma, susitvarkau su visais „moteriškais“ darbais pradedant maisto gamyba ir tvarkant bei puošiant namus. Myliu vaikus ir šunis, tiesiog negaliu gyventi be kelionių. Labai mėgstu „panerti“ rankas į žemę. Tai laikas skirtas man ir mano mintims. Dabar vis dažniau save pagaunu svajojančią apie motociklą. Vaikystėje daug laiko praleidau tėčio vežiojama motociklu, tad, matyt, atėjo laikas nusipirkti motociklą ir išpildyti svajonę – pajusti laisvės jėgą važiuojant, kiek tik plieninis žirgas leidžia“, ­– ateities planais dalinasi L. Gaižauskienė.

Nematomas močiučių palikimas
Gėlės ir jų kompozicijos L. Gaižauskienės gyvenime užima svarbią vietą. Veikli moteris kurį laiką dirbo floristės darbą, tačiau dabar puokščių kūrimas ir švenčių dekoravimas liko atgaiva sielai.
„Nuo pat mažens į namus iš miško ir laukų tempdavausi visokias gėrybes. Kartais pagalvoju, iš kur tas potraukis, matymas, fantazija, vizija, nebijojimas sunkaus ir juodo darbo. Turbūt tai, kas esu šiandien, paveldėjau iš savo močiučių.

Viena buvo visų galų meistrė. Po karo likusi viena augino sūnų, priglaudė sesers vaiką ir augino kaip savo, kol tėvai grįžo iš Sibiro. Dirbo visus ūkio darbus viena. Malkos, daržai, šienai, kolūkis. Užauginto prieauglio pjovimas ir dorojimas. Pamenu, kai ji pasakodavo, kad jai būdavo sunkiausia papjaut avį. Nes ji tik žiūrėdavo didelėm akim ir net neprieštaraudavo. Buvo labai sunkūs laikai, bet močiutė sugebėjo dar būti ir siuvėja, nes reikėjo vienai išmaitinti vaikus, išleisti juos į mokslus.
Kita močiutė buvo be galo didelė estetė ir pedantė. Jos namuose visuomet būdavo ideali tvarka. Ji net būdama 86 metų siuvinėjo be braižinių. Močiutę visada supo gėlės: jos žydėjo ne tik darželiuose, bet ir už tvoros. Žydinčių gėlių niekada netrūkdavo ir namuose. Kol žiedai pavasarį dar nebuvo prasiskleidę, vazose žaliuodavo pražydintos šakelės. Ir virtuvėje ant stalo visuomet būdavo kažkas pamerkta – jei ne gėlės, tai bent krapo žiedynas. Ji dar ir siuvo, nėrė vašeliu, mezgė. Simboliška, kad liko nebaigtas nerti proanūkiui nertinis“, – į nostalgiškus prisiminimus pasinėrė Lina.

Gražu, bet labai sunku
Lina atvira, floristo darbas nėra lengvas, kaip daug kas galvoja. Jis yra ganėtinai sunkus ir netgi vyriškas.
„Floristui reikia dirbti ne tik su gėlytėmis, bet ir su statybinėmis medžiagomis: viela, cementu, putoplastu, medvaržčiais, kabėmis, drėle. Tenka prastovėti be miego po pusantros paros. Tampyti svorius, sveriančius daugiau negu 35 kilogramus.
„Bet man patinka iššūkiai, kai turiu idėją ir viziją, bet kokia kaina noriu jas įgyvendinti, įrodyti sau, kad įmanoma viską padaryti. Dažnai sau sakau – močiutės su viskuo susitvarkė, galiu ir aš. Puošiant švenčių aplinką bei rišant puokštes man svarbiausia – išpildyti žmonių lūkesčius ir pradžiuginti jų širdis“, – sakė L. Gaižauskienė.

Floristikos darbo paslaptys
L. Gaižauskienė, turėdama prigimtinę nuojautą, kaip išnaudoti gėles puošybai, suprato, kad be mokslų užsibrėžtų tikslų ir profesionalumo nepasieks. Moteris trejus metus mokėsi ir sėkmingai baigė klaipėdiečio Sigito Kaminsko įkurtą tarptautinę floristų mokyklą. Joje išmoko gėlių komponavimo ir derinimo taisyklių, puokščių rišimo bei aplinkos gražinimo meno paslapčių. „Kiekviena šventė ar renginys turi savus standartus. Dažniausiai floristų pagalbos prašoma vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams, vis dažniau – laidotuvėms. Paprastai vestuvėse ar krikštynose vyrauja viena tematika. Kai kuriu jaunosios puokštę bei šventinės puotos puošmenas, klausiu, kokias spalvas ir gėles užsakovai mėgsta, kas jiems patinka. Būna, kad žmogus ateina su vienais norais, bet išsiskiriame aptarę visai kitus sumanymus. Netgi sveikinant jaunavedžius reikia žinoti, kad puokštė turėtų būti kylančios į viršų formos. Taip jauniesiems linkima, kad jų meilė ir gražūs vienas kitam skirti jausmai augtų. Gimtadieniams ir jubiliejams gėles derėtų parinkti atsižvelgus į sveikinamo žmogaus pomėgius ar net profesiją. Kai kuriame kompozicijas šventiniam stalui, turime įsidėmėti, kad jose negali būti kvapnių gėlių, kurios gali kelti nepatogumų ir užgožti maisto. Gėlės ant stalo turi būti taip sukomponuotos, kad netrukdytų bendrauti“, – patarimų, kaip rišti puokštes ir jomis pardžiuginti artimuosius negaili L. Gaižauskienė.
Floristės teigimu, lietuviai labai pamažu atsikrato tradicijos perkrauti gėlėmis artimųjų kapus. Laidotuvėms ji rekomenduoja ne slaviškus trikampius, bet rato, simbolizuojančio nesibaigiančią amžinybę, formos vainikus.

Geras floristas kiekvieną šventę gali paversti tikra pasaka.

Paprastai visa floristika sukasi apie metų laikus. Visada reikia žiūrėti į gamtą ir joje semtis idėjų bei puošmenų. „Jei pavasarį dovanojame tulpes ir jos teikia džiaugsmą, tai rudenį tokios gėlės atrodo tarsi ne vietoje. Vasarą tinka viskas, kas tuo metu žydi, o žiemą puikiu akcentu gali tapti žievės, kankorėžiai. Kompozicijoms tinka viskas – šakelės, akmenukai, kriauklytės. Be to, labai svarbu rišant puokštę nepamiršti pagrindinio akcento. Jei surišime tik rožes, viskas bus labai paprasta ir banalu, bet jei tarp tų rožių subtiliai įkomponuosime obuolį, tai puokštė atrodys labai originaliai“, – sakė L. Gaižauskienė.

Nuojauta, užmanymas, realizacija
Būtent tokius tris svarbius žingsnius vardija L. Gaižauskienė, kalbėdama apie floristo darbą. „Floristai dirba vadovaudamiesi griežtomis taisyklėmis, tačiau neretai leidžia paimprovizuoti. Dabar vis dažniau pasitaiko drąsių sprendimų. Labai svarbu jaukumas, subtilumas, puošnumas. Puošiant švenčių vietas daug ką lemia interjeras, aplinka, apšvietimas, staltiesės. Juk dvaro nepuošime lauko gėlėmis, tam tinka prabangios gėlės. Lygiai taip pat orchidėjų nereikėtų derinti su samanom. Tai tiesiog tarpusavyje nesuderinami dalykai“, – sakė L. Gaižauskienė.
Paklausta, kaip prižiūrėti gėles, kad jos ilgiau džiugintų, moteris negaili patarimų: „Jau dovanojant gėlės turi būti paruoštos: reikia nuskinti apatinius lapus, nupjauti spyglius, jei tokių yra. Negražu gėles dovanoti popieriuje, net jei jis permatomas. O merkiant į vazą gėles reikia pasirūpinti, kad vanduo neapsemtų lapų. Dar į vandenį galima įpilti degtinės.“
Puošdami namų aplinką žmonės taip pat prašo floristų patarimų. „Visada atsižvelgiame į žmonių norus. Žinoma, yra įvairių naujovių, tendencijų, bet nereikia pamiršti saiko. Floristai dažniausiai dirba dėl pirmo įspūdžio. Aš stengiuosi išpildyti žmonių svajones ir norus. Dirbu, jaudinuosi dėl rezultato ir net sunku nusakyti, koks apima džiaugsmas, kai užsakovų akyse pamatau nuostabą bei džiaugsmo ašaras. Visada kurdama atiduodu dalelę širdies. Jaučiuosi laiminga, kai prisidedu prie žmonių švenčių geros ir gražios nuotaikos sukūrimo“, – sakė L. Gaižauskienė.

Leave a Reply

Your email address will not be published.