Tarp dailės ir šokio mūzų

Ar Jūs galėtumėte šokiu pavaizduoti kokią nors emociją? Pavyzdžiui, džiaugsmą? Šiuo metu dvyliktą klasę bebaigiančiam šokėjui Karoliui Mongirdui tai vieni juokai. Plastiškas, artistiškas, stebinantis savo kūno lankstumu ir originaliomis šokių kompozicijomis vaikinas teigia, kad emocijas jam lengviau išreikšti judesiai, o  ne žodžiais.

Plastiškas, artistiškas, originalus – toks K. Mongirdas tampa vos išgirdęs muziką. „Šokiai man yra gyvenimo būdas, mano antras gyvenimas“, – teigia jaunuolis.

Kaip ir kada į Tavo gyvenimą atėjo šokis?
Aš dar būdamas pirmoje, antroje klasėje pradėjau šokti pramoginius, tautinius šokius, šokau ir įvairių kitų stilių šokius. Po to buvo laiko tarpas, kai nešokau visai, buvau padaręs ilgą pauzę. Vėl šokti pradėjau tik devintoje klasėje, mane, kaip paprastą šokėją, pakvietė Natalija Tokareva. Toje grupėje, kurioje šokau, buvo gana nemažai žmonių, tačiau laikui bėgant jų skaičius vis mažėjo, kol liko tik apie 10 žmonių. Galiausiai atsitiko taip, kad išėjo ir pats treneris, o jokių galimybių pakviesti kitą trenerį nebuvo. Tad N. Tokareva treneriu pasiūlė būti man. Sutikau. Na, tuomet ir pradėjau kurti choreografijas, treniruoti mokinius. Turėjau grupių ir Akademijoje, Krakėse bei Josvainiuose.

O dabar miesteliuose vaikų nebetreniruoji?
Ne, dabar esu dvyliktokas, tad kiek trūksta laiko, nes reikia rimtai ruoštis abitūros egzaminams. Todėl turiu grupę tik čia, Kėdainiuose. Šiuo metu joje treniruojasi 16–17 vaikų.

Kokio jie amžiaus?
Amžius įvairus – svyruoja nuo 12 iki 18 metų. Bet kartais ateina jaunesnių, kartais ateina ir vyresnių jaunuolių.

Ar lengva su jais rasti bendrą kalbą, juk paauglystė – aikštingas amžius?
Žinoma, būna visko. Tačiau reikia rasti būdą, kaip susišnekėti, kaip juos suprasti. Džiugu, kad sunkumų dėl to pastaruoju metu tikrai nekyla. Anksčiau, kai neturėjau daug patirties, būdavo visko. Laikui bėgant įgauni daugiau patirties ir viskas būna gerai.

Kaip manai, gal tavo, kaip ekspresyvaus šokėjo, autoritetas padeda lengviau rasti bendrą kalbą?
Taip, galbūt ir tai. Manau, tai svarbu tik iš dalies, o geriausia būtų to klausti pačių šokėjų. (Šypsosi)

K. Mongirdas ne tik šoka pats, bet ir moko šokti jaunimą. Nuotraukoje kartu su grupės narėmis.

Šoki vadinamuosius gatvės šokius. Kodėl pasirinkai būtent tokį stilių?
Šiame šokių stiliuje yra daug laisvės, o taisyklių labai nedaug. Be to, daug improvizacijos. Manau, taip šokant galima labiausiai atsiskleisti. Mane žavi visa šių šokių kultūra. Laisvumas, ekspresija, saviraiška – šie dalykai man priimtini.

Šokių stilius yra dinamiškas, nuolat keičiasi, tobulėja – iš kur naujų šokio judesių mokaisi Tu?
Lankau ir dalyvauju įvairiuose šokių seminaruose. Dažnai atvažiuoja šokėjų iš užsienio, kurie dalinasi savo patirtimi. Tad nepraleidžiu progos apsilankyti, pasisemti patirties. Kartais būna, kad ir patys ką nors pasikviečiame į Kėdainius. Žinoma, daug naudingos informacijos, šokio judesių randu ir naršydamas internete.

Ar turi šokėjų, įkvepiančių Tave?
Taip, gatvės šokių studijų yra ir Lietuvoje – tai „Infinitum“, „Me gusta“, „Ant dance house“. Daug skirtingų šokių grupių, kuriomis žaviuosi, yra ir užsienyje. Mūsų šokių grupė labiau orientuojasi ne tiek į choreografiją, kiek į improvizaciją, tad mane ypač žavi improvizuoti mėgstantys šokėjai. Turiu išties nemažai idealų.
Ko reikia, norint improvizuoti šokant? Jausmų, vidinių išgyvenimų, minčių, o gal tai tik paprasčiausia technika?
Improvizacijai labiausiai reikia klausos. Žinoma, jos reikia ir tiesiog šokant. Freestyler’iui (gatvės šokėjui) ypač būtina, nes visas šokis kyla iš muzikos, be jos nieko nebūtų. Iš tikrųjų pati improvizacija susideda iš daugybės įvairių meno šakų. Pavyzdžiui, iš teatro mes imame veido išraišką, veido ekspresiją, iš dailės, architektūros mes galime paimti kompoziciją. Todėl šokis susideda iš įvairių meno šakų. Tuo tai ir žavinga (nusišypso).

Šokių grupė „Beat KillaZ“ dažnai pasirodo per Kėdainių arenoje vykstančių krepšinio rungtynių pertraukėles.

Kiekvienas judesys turi tam tikrą reikšmę, simbolį – ką šokdami šokėjai nori parodyti?
Šokant turi judėti kiekvienas raumuo, net ir veidas. Kiekvieną kūno raumenį, visą savo kūną šokėjas turi jausti. Ką norime perteikti šokdami, labai priklauso nuo dainos – gatvės šokių muzikos stilių yra daugybė, todėl yra daugybė skirtingų dainų. Labiausiai stengiamės parodyti emociją, savo vidinę išraišką, todėl dainos ir šokėjo vidinė emocija turi sutapti. Nes kitaip nieko nesigaus…

Emocija – džiaugsmas. Tau ją būtų lengviau perteikti šokiu, judesiu ar apibūdinti žodžiais?
Žinoma, tik šokiu. Kūno judesiais išreikšti jausmus man yra žymiai lengviau nei tiesiog pasakyti žodžiais.
Tad kūną reikia labai jausti? Šokėjams tai nėra tik fizinis, apčiuopiamas dalykas, bet tarsi įrankis saviraiškai?
Taip, mat žmonės nelabai įsivaizduoja, ką žmogaus kūnas gali padaryti, kokios neribotos yra jo galimybės. Ta pati kūno plastika, technika gali tobulėti iki begalybės – lubų nėra. Iš tikrųjų kiekvienas raumuo, kiekvienas pirštelis turi įtaką visam šokiui bei pasirodymui.

O gal teko pasidomėti žmogaus biologija, raumenų struktūra? Na, kad šokėjo kūnas dar geriau atsiskleistų šokyje?
Aš planuoju studijuoti mediciną, tad mano pomėgis su tuo iš dalies susijęs. Tačiau gyvenime specialiai nesistengiau sujungti šio mokslo ir šokio. Jie patys persipynė.

Kodėl medicina, o ne šokėjo karjera?
Sunku pasakyti. Mano manymu, Lietuvoje ir taip nemažai šokių studijų, ir labai gerų. Ir Kėdainiuose yra – pavyzdžiui, Tokarevų šokių studija. Aš noriu gyvenime atlikti kažką daugiau nei tik šokti. Šokiai man nėra darbas, šokiai man yra gyvenimo būdas, tarsi antras gyvenimas.

Bet šokiai iš Tavo gyvenimo visiškai neišnyks?
Tikrai ne, manau, kad niekada to nebus. Šokiai užima labai didelę dalį mano gyvenimo, sunku įsivaizduoti, ką aš veikčiau be šokių (šypsosi).

Šokių grupės „Beat KillaZ“ palakatas visus norinčiuosius išmokti judėti kviečia prisijungti – juk mokytis šokti kartu yra žymiai smagiau!

Kaip manai, ko reikia, norint būti geru šokėju? Ar tam reikia prigimtinio talento, o gal visa tai įmanoma pasiekti sunkiu darbu?
Išties į šį klausimą sunku atsakyti, tačiau manau, kad tai yra darbo rezultatas. Kiek tu laiko, pastangų įdėsi, toks ir bus rezultatas. Ką reikia turėti, norint būti geru šokėju? Kaip minėjau, svarbiausia yra klausa, antras dalykas yra šokių technika, trečias kriterijus – originalumas. Tai nėra kažkokie dalykai, kuriuos gali turėti tik pavieniai asmenys. Todėl aš manau, kad šokėju, geru šokėju, gali būti bet kas – tereikia darbo, pastangų ir, žinoma, noro (šypsosi).
Dabar K. Mongirdo suburtą šokių grupę „Beat KillaZ“ galite pamatyti krepšinio rungtynių pertraukų metu, taip pat ir įvairiuose renginiuose. Be to, jei jus žavi gatvės šokių kultūra, originali muzika, plastiški judesiai, nebijote pasirodyti ir norite save išbandyti populiariame visame pasaulyje šokių stiliuje, prisijunkite prie šokių grupės. „Kviečiu visus norinčiuosius prisijungti, kuo daugiau žmonių, tuo smagiau“, – šyptelėjo jaunasis šokių treneris K. Mongirdas.