Imperijos nėra amžinos. Sovietų Sąjungos imperijos galybei braškant, keitėsi jos diktatoriai, kurie neesminėmis reformomis bandė išbristi iš gręsiančios politinės ekonominės krizės. Valdžią perėmus gensekui Michailui Gorbačiovui, buvo paskelbta jo „perestroikos ir glasnost“ reforma. Tuo politiniu atlydžiu pasinaudojo gniaužtuose laikytos vadinamos sąjunginės respublikos. Viena iš pirmųjų ryžosi išsiveržti iš imperijos gniaužtų Lietuva.

36 patriotiškai nusiteikę intelektualai, iš kurių šešiolika buvo neeiliniai Komunistų partijos veikėjai, vedami bendro tikslo, 1998 m. birželio 3 d. pusiau legaliai, be Lietuvos Komunistų partijos (LKP) ir vyriausybės žinios, susirinko Vilniuje, Mokslų Akademijoje ir po audringų debatų įkūrė organizuotą judėjimą – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, skirtą siekti ne tik „perestroikos“, bet ir savarankiškumo.

Palankiomis politinės situacijos aplinkybėmis Sąjūdžio skelbiamas laisvas žodis, viešumas greitai plito Lietuvoje. Deficitinio gyvenimo varginami eiliniai žmonės, paremti patriotiškai nusiteikusios inteligentijos dalies, siekusios ištrūkti iš komunizmą kuriančios SSRS gniaužtų, priėmė Sąjūdžio idėjas. Provincijos centruose pradėjo kurtis Persitvarkymo Sąjūdžio skyriai.
Neabejingai, organizuotai Sąjūdžio idėjas parėmė buvusios nepriklausomos Lietuvos tautinės mokyklos ugdyti patriotai, brandaus amžiaus intelektualai kėdainiečiai advokatas Ignas Meškauskas, mokyklos direktorius Vaclovas Volkus, subūrę 11-kos intelektualų vienminčių grupę. Jie, be rajono vykdomojo komiteto ir kompartijos vadovų žinios, 1988 m. rugpjūčio 5 d. susirinko advokato I. Meškausko namuose prie sukryžiuotų dviejų Lietuvos trispalvių vėliavėlių, sugiedojo himną „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

Išsirinkome posėdžiui pirmininkauti I. Meškauską, sekretoriauti V. Volkų. Po įžanginio advokato I. Meškausko žodžio, buvo suteiktas žodis buvusiam mokytojui, šaulių būrio vadui, 1940 m. politiniam kaliniui Antanui Kryžanauskui, kuris savo prasmingame, jautriame pasisakyme linkėjo neprarasti ryžto, drąsos, siekti tikslo, atremti bet kokias provokacijas, nugalėti negandas, linkėjo Dievo palaimos.

Kalbėjo politinis kalinys V. Laumakis, V. Ramanauskas ir kiti. Buvo nutarta įkurti rajono Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o apie grupės įkūrimą informuoti Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus būstinę. Taip pat nutarta rajono įstaigose, organizacijose, ūkiuose steigti Sąjūdžio iniciatyvinių grupių kuopeles. Buvo numatyta kitą posėdį – susirinkimą kviesti čia pat, rugpjūčio 14 d.

Iki Sąjūdžio iniciatyvinės grupės konferencijos, įvykusios 1989 m. spalio 16 d., įvyko 7 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdžiai, kuriuose buvo svarstomi ir priimami konkretūs nutarimai.
Tai buvo Sąjūdžio grupių kūrimas, miesto stadione mitingo organizavimas, skirtas palaikyti Kėdainių Sąjūdžio įkūrimą 1998 m. rugpjūčio 5 d., Sąjūdžio rajoninės konferencijos organizavimas ir kiti klausimai. Per tą laiką Sąjūdžio gretas papildė nauji nariai. Posėdžiaudavome I. Meškausko namuose (visuomeninių patalpų neturėjome).

Posėdžių metu ne iš geros valios pradėjo reikštis nepasitenkinimas vienuolika iniciatyvinės grupės narių, pralaužusių rajono sąstingio ledus, nepabūgusių visagalių rajono partinių ir kai kurių rajono vykdomojo komiteto antraeilių vadovų grasinimų. Atsirado nesuprantamas nepasitikėjimas, pasireiškiantis replikomis, priekaištais, net įžeidinėjimais. Sprendžiant, ką kviesti į konferenciją, A. Pukštas su Mištauto šalininkais siūlė kviesti visus žmones, nors ir iš gatvės. V. Volkaus ir I. Meškausko grupė siūlė kviesti sąjūdiečių kuopelių išrinktus delegatus, balso teisę turinčius rinkėjus.

I. Meškauskas buvo neteisingai apkaltintas Pukštos – Mištauto sąjūdžio kuopelių organizavimu darbo kolektyvuose su profsąjungų pirmininkų pagalba, nes tokios sukurtos įmonėse, organizacijose sąjūdžio grupės yra įmonių vadovų komunistų įtakoje, yra nepatikimos, todėl turi būti išbrauktos iš sąrašo. I. Meškausko, V. Volkaus nuomone, tai buvo neapgalvotas, Sąjūdį skaldantis pasiūlymas, tad pasiūlė jį atmesti. Buvo nutarta I. Meškausko, V.Volkaus ir juos palaikančiųjų nuomonėms nepritarti bei atskiru punktu V. Volkui, I. Meškauskui, V. Ramanauskui pareikšti nepasitikėjimą (prot. Nr.7).

Į Sąjūdžio valdybos rinkimų konferenciją, vykusią rajono kultūros namuose, atėjo kas tik norėjo, neatsakingai, triukšmingai. Valdybos pirmininku buvo išrinktas R. Pukštas. 64 sąjūdiečiai, dalyvavę susirinkime, I. Meškausku ir V. Volkumi nepasitikėjo, bet jais pasitikėjo keli tūkstančiai rinkėjų, atmesdami Sąjūdžio remiamus kandidatus 1990 m. rinkimuose į rajono Tarybą. Rinkėjai nepasitikėjo net rajono Sąjūdžio valdybos pirmininku R. Pukštu, kurio taip pat neišrinko į rajono tarybą. Žmonės atrinko pelus nuo grūdų.

Atkreipiu skaitytojų dėmesį, kad per visus Sąjūdžio kūrimosi ir jo veiklos metus sovietinis saugumas ir jų užverbuoti agentai vietose, infiltruoti į Sąjūdį, turėjo užduotį rinkti žinias apie Sąjūdį, skverbtis ir skaldyti judėjimą iš vidaus, trukdyti darbą klastingais pasiūlymais, šmeižti sąjūdiečius, jų aktyvistus, kompromituoti. Visa tai atsispindi saugumo dokumentuose: 1988 m. liepos 19 d., 1988 m. rugpjūčio 20 d., 1989 m. rugsėjo 28 d., 1989 m. balandžio mėn. KGB, milicijos ir vidaus kariuomenės jėgomis praktiškai buvo patikrinta jos kovinė parengtis. Nuo 1989 birželio 27 d. KGB ir VR ministro M. Masiulionio įsakyme pažymėta – pasiruošta vykdyti planą „Pūga“ ir „Taifūnas“. Lietuvos SSR vyriausybės bandymą nuolaidomis išspręsti problemas užbaigė tautos apsisprendimas: 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis nepriklausomybę.

Prieš 30 metų Sąjūdžio gimimo ir veiklos kelias, siekiant nepriklausomybės, buvo nelengvas, bet ryžtingas. Jis – visos tautos, o ne vien kokios nors partijos ar politinių sambūrių dvasinis turtas. Branginkime šį turtą.

Vaclovas Volkus

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.