Praėjusį šeštadienį, gruodžio 1-ąją, Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos ir Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblio „Jorija“ nariai, susirinkę Kėdainių krašto muziejaus tradicinių amatų centro Arnetų namuose, simboliškai paminėjo kalendorinės žiemos ir adventinio laikotarpio pradžią. Tai buvo vienas iš vykdomo projekto „Kėdainiai myli Švediją“ reginių, pasiruošimas Šv. Liucijos (Šviesos) dienai, kuri minima gruodžio 13 dieną.

Liejo vaško žvakes

Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos ir Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblio „Jorija“ nariai dalyvavo edukacinėje pamokoje, kurios metu susipažino su senoviniu amatu – žvakių liejimu, patys išmoko lieti gryno vaško žvakes, taip pat sužinojo apie šio amato reikšmę žmonių dvasinei kultūrai.

Jonavos krašto muziejaus edukatorė  Rasa Kulytė-Libienė pasakojo, kad kaimo žmogus dar prieš šimtą metų dažniausiai pasišviesdavo balana. Tie, kurie laikė bites, turėdavo vaško, galėdavo lieti žvakes, kurias ne tik patys naudojo, bet ir dovanodavo kaimynams už pagalbą tam tikrų darbų metu arba žvakes keisdavo į kitus produktus.

Etnologė Rasa, supažindinusi su bičių produktais – vašku, pikiu, medumi, papasakojo įdomių istorijų apie pačias bites, jų gyvenseną, jų elgesį.

,,Labai daug panašumo yra ir žmogaus gyvenime. Tarp bičių yra labai stiprus bendruomeniškumas, ko mūsų laikų žmogui labai stinga ir ko galėtume pasimokyti iš bitelių. Bitininkai turi savyje išlaikę šilumą, bičiuliškumą, linkę dalintis ir yra geranoriški“, – pažymėjo ji.

Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos nariai edukatorės Rasos (iš kairės) pamokyti liejo vaškines žvakes.

Etnologė R. Kulytė-Libienė pripažino, kad lieti žvakes nėra sudėtingas procesas, greičiau – malonus ir džiaugsmingas. ,,Tai vienas gražiausių ir džiaugsmingiausių darbų, kokius tenka daryti. Liejant žvakes senoviniu būdu, reikėtų susukti žvakės dagtį (knatą) iš gerai iššukuotų linų, kad juose nebūtų spalių, nes jeigu bus spalių, žvakė degdama spragsės. Dabar naudojami jau pagaminti knatai iš lininio siūlo. Dagtį karštu vašku reikia aplieti maždaug 25 kartus, kad ji būtų reikiamo storio. Norint, kad žvakė būtų lygi, jau kiek atvėsusią ją reikia palyginti su specialiu volu“, – patarė etnologė.

Tądien kiekvienas, dalyvavęs edukacinėje programoje, pasigamino natūralaus vaško, medumi kvepiančią žvakę, kurią galės užsidegti namuose Kūčių vakarą arba atsinešti gruodžio 13 d. į mišias Šv. Juozapo bažnyčioje.

Minės Šv. Liucijos dieną

Kaip sakė Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė Rūta Švedienė, šis gražus ir prasmingas renginys yra tarsi pasiruošimas paminėjimui Šv. Liucijos dienos, kuri švenčiama gruodžio 13 dieną.

,,Šią dieną 18 val. Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje vyks ypatingos Šv. Mišios, kurios bus skirtos Šv. Liucijos, arba Šviesos, dienai. Šį reginį organizuojame kartu su Lietuvos sporto universiteto Kėdainių ,,Aušros“ progimnazija. Šv. Liucijos, arba Šviesos, šventė, švenčiama gruodžio13 d., yra labai populiari Švedijoje. Mūsų draugija Šv. Liucijos dieną minėjo ir pernai: Šv. Juozapo bažnyčioje prieš mišias ėjo procesija. Paprastai tokiose procesijose priekyje eina degančių žvakių vainiku ir baltais rūbais pasipuošusi mergina, įkūnijusi Liuciją.

Už jos eina taip pat baltai apsirengusios merginos bei vaikinai su žvakėmis rankose. Giedamos šventinės giesmės, kurių pagrindinė – visame pasaulyje gerai žinoma „Santa Liucija“ giesmė. Pernai ši šventė buvo nedidelė, bet jauki ir nuoširdi. Tikimės, kad ir šiemet ji bus tokia pat jauki ir šiose ypatingose mišiose dalyvaus dar daugiau kėdainiečių. Taigi, kviečiame dalyvauti visus norinčius pabūti kartu, – kvietė R. Švedienė. − Noriu viešai padėkoti mūsų draugijos narėms, Kėdainių ,,Aušros“ progimnazijos mokytojoms Ingridai Neliupšienei ir Marijai Burneikienei ir jų mokiniams, nes šios moterys ir organizuoja iškilmingą procesiją. Mokiniai darė žibintus, karūnas ir kt.

Taip pat labai džiaugiuosi, kad mūsų draugija susipažino su „Jorijos“ žmonėmis, manau, mes kartu dar ką nors gražaus ateityje tikrai suorganizuosime“.

Lietuviai garbino ugnį

Kėdainių krašto muziejaus tradicinių amatų centro Arnetų namų ir Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblio „Jorijos“ vadovė Regina Lukminienė susirinkusiems papasakojo, kad Šv. Liucijos diena daugiau žinoma ir švenčiama Vokietijoje, Italijoje, Skandinavijoje, ypač Švedijoje, tačiau ją minėdavo ir senovės lietuviai, šią dieną vadindami Šviesos diena.

Advento pradžiai ir didžiųjų švenčių laukimui pakiliai nuteikė folkloro ansamblio ,,Jorija“ programa.

,,Tą dieną mūsų liaudies buvo sakoma, kad saulelė lyg ir stabtelna ties ta diena, nors dienos dar vis tiek trumpėja, nes vaikelis nori dar ilgiau pamiegoti. Mūsų papročiuose ši diena buvo daugiau žinoma kaip orų stebėjimų ir burtų diena. Stebėdavo, kokia bus gruodžio 13 d., pagal ją sakydavo, koks bus sausis. Stengdavosi atspėti, kokia vasara bus, koks mėnuo bus lietingas ir kaip pasiruošti sėjai.

Labai buvo populiarus burtas – ant slenksčio ar ant palangių sudėti 12 saujelių druskos. Šiek tiek palaukdavo ir po to žiūrėdavo, kuri druskos saujelė pradėdavo drėgti greičiau. Žmonės atskaičiuodavo ir matydavo, kuris mėnuo bus drėgnesnis, prognozuojamas kaip lietingesnis. Dar lietuviai turėjo paprotį būtent tą dieną pagerbti ugnį, nes ugnis buvo savotiškas saulės atvaizdas. Aš pati dar Kėdainių rajone, Kunioniuose, esu užrašiusi maldelę − „Gabija, ugnele, rusenk, gabėk, mus saugok, mus globok, leisk būti sveikiems…“ Su tokia maldele buvo pagarbiai uždegama ugnis ir ji buvo saugoma iki Kalėdų. Mums malonu, kad tą dieną paminim Šviesos dieną, kuri sutapatinama su dabar taip populiaria Švedijoje Šv. Liucijos diena“, – pasakojo etnologė R. Lukminienė.

„Jorijos“ programa ir lietuviškai švediškas stalas

Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblis ,,Jorija“, vadovaujamas R. Lukminienės, parodė programėlę, skirtą Gabijai, šviesos garbinimui, advento pradžiai bei didžiųjų švenčių laukimui.

Po to Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos nariai kartu su ,,Jorijos“ žmonėmis vaišinosi adventiškais, Kūčių lietuviškais ir švediškais valgiais. Skandinavai tokio laikotarpio, kaip pasnininkas, nežino, o per Kūčias valgo kumpį, bulvių ir žuvies apkepą, dešreles su troškintais kopūstais, žinoma, silkę, lašišą. Adventiniu laikotarpiu Švedijoje geriamas karštas vynas, vadinamasis gliogas, arba karštos sultys su cinamonu ir kitais prieskoniais, vaišinamasi imbieriniais sausainukais ir šafraninėmis bandelėmis. Taip pat Švedijoje populiarus šeivamedžių sirupas, kurio paragavo ir renginio Arnetų name dalyviai.

Ant vaišių, kurias paruošė draugijos narės, stalo buvo adventiniam, pasninko laikotarpiui bei Kūčių vakarienei labiau būdingų Kėdainių kraštui patiekalų – mielinių blynų su silke, burokėlių mišrainės, silkių su grybais, virtų kviečių su aguonomis, tiršto kisieliaus, džiovintų vaisių kompoto bei švedams būdingų vaišių – karštų sulčių su prieskoniais, imbierinių sausainių, šafraninių bandelių.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.