„Jei sakome, kad sveikata ir laimė skirta ne visiems – klystame. Mes visi turime milžiniškų pajėgumų būti sveiki ir laimingi. Tikriausiai iš visų stebuklų žmogaus protas ir kūnas yra labiausiai stulbinantys. Be to, gamta nuolatos dirba, kad užtikrintų mūsų organizmo nepriekaištingą veiklą. Sveikata ir laimė – tai mūsų natūrali būsena!“ – sako žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius Marius Lasinskas.

Vaistažolių arbatos – tai gamtos dovanos kiekvienam iš mūmų: ir mažai pažengusiai ligai gydyti, ir organizmo stiprinimui didinti.

Jaunas vyras ne vienerius metus aktyviai domisi vaistažolėmis, jų naudingosiomis savybėmis, o sukauptas žinias klausytojams perduoda seminarų, praktinių užsiėmimų metu.
M. Lasinskas 2008 m. įgijo farmacijos magistro laipsnį, dirbo vaistinėje, vėliau – farmacijos kompanijoje, tačiau vėliau pasirinko širdžiai mielesnę profesiją – tapo žolininku. Žoliavimas jam – šventas ritualas. Rinkdamas augalus jis vadovaujasi trimis žolininkų taisyklėmis: geras nusiteikimas renkant vaistažoles, padėka augalui ir saikas – renka tik mažesnę dalį augalų, kitą, didžiąją dalį, palieka gamtai.

Dievulis viską apgalvojo

„Vaistažolių yra visur. Dabar, žiemą, pasižiūrėjus pro langą gali pasirodyti, kad rinkti nėra ko, tačiau Dievulis viską apgalvojo, – teigė žolininkas. – Taigi, ką daryti, kai žmogui liūlys iki kelių, viską skauda, jis serga peršalimo ligomis, gripu? Ar keliauti iki vaistinės ir pirkti vaistus, o gal galima iš anksto prisirinkti vaistažolių ir gydytis jomis? Tereikia susirasti švarią vietą, kur auga pušis, eglė ar kadagys, saują jų spyglių užpilti litru karšto, bet neverdančio vandens. Palaikyti tris–keturias valandas ir jau galima gerti arbatą, kuri pagelbės nuo slogos, peršalimo, gripo, sustiprins organizmą ir imunitetą. Beje, dabar, nusikasus sniego, galima pasikasti ir kiaulpienių šaknų, kurios yra viena iš geriausių priemonių viso organizmo švarai bei sveikatai palaikyti: šaknis tinkama ir virškinimui gerinti, ir cholesteroliui mažinti, atminčiai gerinti. Daugeliu savo savybių kiaulpienių šaknys pralenkia net ženšenio šaknį. Vadinasi, visko gamtoje yra, tereikia tik žinoti ir atsirinkti reikalingus augalus“.

Gydytis vaistažolėmis reikia valios

Pašnekovas neneigia, kad cheminius vaistus taip pat reiktų vartoti, tačiau, pabrėžė jis, tik tuomet, kai liga jau yra įsismarkavusi.
„Yra tokios situacijos, kuomet delsti jau negalima, taigi, medicinos išradimais reikia pasinaudoti. Bet jei nusiskundimai nestiprūs, pavyzdžiui, suskausta pilvą kažko paragavus, prasideda nevirškinimas, tad gal geriau panaudoti raudonėlio, skrandžio „draugo“? Šios vaistažolės galima ir pakramtyti, ir, užpylus karštu vandeniu, kaip arbatą išgerti. Tad nereikia griebtis stipriausių priemonių, gal geriau pradėkime nuo švelnesnių. Žinoma, norint gydytis žolelėmis, reikia ne tik žinių, bet ir valios. Pavyzdžiui, gydymo kurso metu žoleles reikia plikyti, gerti tris kartus per dieną, iš viso – 21 dieną, padarant 7 dienų pertrauką. Juk dažniausiai žmogus nori viską daryti labai lengvai, be jokių pastangų: pirmiau valgo viską, kas papuolė po ranka, o sunegalavęs nueina į vaistinę ir tiesiog nusiperka vaistų. Be to, esu įsitikinęs, kad per kiek laiko liga atėjo, per tiek laiko ji ir išeis: tad jei žmogus sirgo kokius dešimt metų, iš jo liga vos per dvi dienas tikrai neišeis“, – įsitikinęs M. Lasinskas.

Jis pataria prieš gydantis vaistažolėmis, atkreipti dėmesį į mėnulio padėtį danguje. Stiprinti organizmą M. Lasinskas rekomenduoja kylančio mėnulio fazėse, o kai norima kažką panaikinti (cistas, karpas, padidėjusį cholesterolio kiekį), reiktų arbatėles gerti dylančio mėnulio fazėse.

Žmogus nėra tik kaulai ir oda

Pasak pašnekovo, vaistažolėmis derėtų pasirūpinti iš anksto. Juk, pavyzdžiui, žiemos metu tikrai nerasite itin naudingų šeivamedžio žiedų. O pastarieji yra geriausia priemonė nuo gripo.
„Jei tik pradėjote kosčioti, čiaudėti, pradėkite gerti šeivamedžio žiedų arbatą. Išgėrę su medumi, pasijusite žymiai geriau ir sveikiau. Taip pat svarbu iš anksto prisirinkti ir gauromečio – ši žolė puikiai tinka nervų sistemos stiprinimui. Dažnai sakoma „nervai nelaiko“ – tokiu atveju, juos reikia pririšti (nusijuokia – aut. pastaba). O tai padaryti puikiai padeda būtent gaurometis. Gaurometį galima naudoti ir profilaktiškai, imuniteto stiprinimui. Dar galite turėti ir mėtų, melisų, ramunėlių, kurios puikiai padeda, kai skauda pilvą, nevirškina, pučia pilvą. Beje, reiktų pabrėžti, kad žolelės yra skirtos profilaktiniam naudojimui, lengvų susirgimui gydymui, nes mūsų sveikata yra visapusiška, tad reiktų naudoti ir žoleles, ir tabletes, žinoma, nepamiršti ir dvasinių dalykų, nes žmogus nėra tik kaulai ir oda“, – sakė žolininkas.

Žinoma, kad geriausiai veikia tos vaistažolės, kurios yra jūsų pačių auginamos, puoselėjamos. Jos, pasak žolininko, atsidėkodamos už suteiktą rūpestį, atiduoda viską, ką geriausio turi sukaupusios. Geriausiai gerti šviežių augalų arbatas, tačiau ne vasaros metu, tiks tinkamai sudžiovintų augalų arbatos.

Kiekvienas – laisvas rinktis

Jis pridūrė, kad dabartiniu metu, kuomet saulės yra mažai, žmogui reiktų susikurti saulutę savo viduje, savo širdyje. „Šis žiemos metas priverčia galvoti ir apie vertybes. Kaip tu gyveni – gal tik dėl pavalgymo ir pamiegojimo? O gal turite ir kitą, aukštesnį tikslą? Sąmoningas žmogus kiekvieną dieną daro kažką, kad būtų sveikesnis. Pavyzdžiui, žiemą galima nusipirkti labai šiltus drabužius, tačiau galima save stiprinti iš vidaus: palaikyti švarias mintis, gerti žolelių arbatas, prižiūrėti savo mitybą, rinktis sezonines, lietuviškas daržoves, vartoti daug sėklų ir riešutų, žinoma, ir judėti. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti, juk žmogui duota laisva valia, – sakė M. Lasisnkas. – Mes visi esame skirtingi, tad ir vaistažolės mus veikia skirtingai. Reikia įsiklausyti į savo vidinį balsą, atsirinkti, kas tinka labiausiai. Žinoma, tai padaryti padeda ir žolininkai.

Sveikata reikia nuolat rūpintis

„Sveikata neegzistuoja pati savaime, kartą duota, pastovi ir nekintama. Ja žmogus turi rūpintis visą gyvenimą! Taip taip – būtent mes patys turime rūpintis savo sveikata. Nereikia tapti visišku asketu, atsiskyrėliu, ar valgant sverti kiekvieną sūrio gabalėlį. Tačiau reikia atskirti būtinybę nuo pramogos – juk valgome, kad gyventume, o ne gyvename tam, jog valgytume. Klaidinga manyti, jog sveikas gyvenimas yra liūdnas ir sunkus. Pastangos reikalingos tik iš pradžių: toks režimas, tapęs norma, suteiks mums žvalumo ir daug naujo džiaugsmo.