Česlovas Sipavičius jau 26 metus gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau save vadina kėdainiečiu. Vyras užatlantėje sukūrė šeimą: vedė lietuvaitę Jurgitą, augina sūnus Deividą ir Edviną, tačiau bent kartą ar du metuose aplanko gimtinę ir joje pastebi įvairių pokyčių.

Paklaustas, ar kartotų tai, ką padarė gyvenime, Česlovas Sipavičius nė akimirkos nedvejojęs nusišypsojo: „Žinoma.“

Paklaustas, ar kartotų tai, ką padarė gyvenime, Česlovas Sipavičius nė akimirkos nedvejojęs nusišypsojo: „Žinoma.“

„Man kaskart miela grįžti į Tėvynę. Su džiaugsmu grįžtu pas mamą, susitinku su draugais, pavaikštau po Kėdainius, aplankau įvairius renginius. Mane kiek liūdina tai, kad labai lėtai Kėdainiai keičiasi. Nors šįkart pamačiau kiek drąsesnius žmones, tačiau vėl pasigedau paprastų dalykų – šiukšliadėžių žmonių lankomose vietose ir tualetų. Pasižiūrėkim – toliau nuo miesto centro šiukšlių apstu, tačiau negalima pykti ant, tų kurie jas mėto, nes šiukšliadėžių nėra. Skaudu ir dėl senamiesčio, kuris kažkada buvo sutvarkytas, o dabar pilkėja. Pirmomis dienomis grįžęs į Kėdainius mėgaujuosi miesto tuštuma, nes čia vakare pamatyti vaikščiojančių žmonių neįmanoma, tačiau vėliau kyla minčių – o kur visi kėdainiečiai, ką jie veikia? Kažkaip nejauku pasidaro dėl tokio tuščio miesto“, – savo pastabas apie gimtinę vardijo Č. Sipavičius.
Į Ameriką bėgo nuo armijos
Nors savo svajonių šalyje Česlovas gyvena daugiau kaip ketvirtį amžiaus, tačiau puikiai mena laiką, kai paliko Lietuvą. „Apie Ameriką galvojau ne vienerius metus. Ten gyveno mano dėdė, mamos pusbrolis. Visada galvojau, kad jis, būdamas kunigas, man padės įsitvirtinti tolimoje šalyje. Išvažiuoti į JAV galutinai nusprendžiau, kai išgirdau Vytauto Landsbergio raginimą priešintis tarnybai Sovietų armijoje. Aš buvau devynioliktmetis, buvo paskutiniai Sovietų Sąjungos gyvavimo metai. Puikiai supratau, kad esu šaukiamojo amžiaus ir bet kurią akimirką galiu tapti sovietinės armijos kariu. Mes su draugais dabartinės P. Lukšio gatvės 18 name turėjome įsirengę treniruoklių salytę, ten sportavome ir daug kalbėjome apie Lietuvos praeitį. Žinojau, kokia yra situacija, kaip mes tapome Sovietų Sąjungos dalimi ir jaučiau, kad stovime ant permainų slenksčio.
Savo pasitraukimui iš Lietuvos, kurį visada vadinu politiniu, rengiausi iš anksto. Papildomai mokiausi anglų kalbos ir kruopščiai dėliojau išvykimo planą. O jis buvo gana paprastas. Kadangi anuomet buvo galima išvažiuoti į Lenkiją bei Demokratinę Vokietiją, tai maniau, taip ir padarysiu – pasiekiu Lenkiją, vėliau Rytų Vokietiją, tada prasibraunu į vakarinę jos dalį. Kažkaip nusigaunu iki Italijos, ten susitinku su Kaziu Lozoraičiu, kuris buvo tarsi ambasadorius Romoje, per jį gaunu vizą į Meksiką, o iš ten jau ranka paduoti iki Jungtinių Amerikos Valstijų“, – prisiminimais dalijosi Č.  Sipavičius.
Didžioji dalis kelionės – autostopu
Klausantis kėdainiečio pasakojimų, neapleidžia mintis, kad jo kelionė į svajonių šalį primena kino filmą. Viskas vyko pagal planą, tačiau buvo paženklinta nenumatytų įvykių ir sudėtingų akimirkų.
„Į didįjį žygį su dviem draugais išsiruošėme 1989 metų vasarą. Tada turėjau nusipirkęs automobilį iš susitaupytų pinigų. Mašiną pardaviau ir tikėjausi, kad kelionei užteks gautų pinigų. Mūsų trijulė nuvažiavo iki Lazdijų, o sieną su Lenkija pasiekėme pėsčiomis. Kadangi turėjau draugą pasienietį, tai jis padėjo lengviau pereiti muitinę. Autostopu pasiekėme Varšuvą. Joje pardavėme keletą daiktų, kuriuos vežėmės, ir nusipirkę bilietus traukiniu nuvažiavome į Berlyną. Net nežinau, kaip sėdę į metro netikėtai atsidūrėme vakarinėje Berlyno dalyje. Tada patyriau nemažą šoką. Supratau, kad esu visai kitame pasaulyje. Tas vakarietiškas gyvenimas ir traukė, ir baugino. Nuvažiavom į Štutgartą, jame keletą naktų miegojom parkuose. Kadangi tikslas buvo Roma, tai būtent jos link ir traukėme. Vėl teko važiuoti autostopu. Nežinau, kodėl, bet toje kelionėje mane saugojo angelas sargas. Kaip kitaip pavadinti tai, kad sutikom labai daug geranoriškų žmonių. Vienas šveicaras net daug neklausinėjęs mus pergabeno per Vokietijos–Šveicarijos sieną, vėliau panašiai patekome į Italiją, kai jaunas italas mus paėmė pakeleiviais ir jo mašina kirtome Šveicarijos–Italijos sieną. Kadangi pinigai seko labai greitai, tai ir Romą pasiekėme autostopu pavežėti gerų žmonių“, – kelionės detales puikiai prisiminė kėdainietis.
Romoje – popiežiaus palaiminimas
Romoje Č. Sipavičius ir jo draugai susitiko su K.  Lozoraičiu, Algimantu Bartkumi, Edmundu Atkočiūnu. Šie šviesuoliai priglaudė keliauninkus, padėjo susirasti darbo ir pradėjo planuoti tolimesnę kelionę į Valstijas.
„Mano draugai nusprendė, kad į Ameriką nebekeliaus, tai likau vienas. Prasidėjo kruopštus ruošimasis. Kazys Lozoraitis man parūpino lietuvišką pasą pilku aplanku. Tikėjomės, kad būtent į jį Meksikos ambasadorius įspaus jo šalies vizą. Tačiau viskas vyko kiek kitaip – vizos spaudą aš gavau ne į lietuviškąjį, bet į sovietinį savo pasą. Labai jaudinantį momentą išgyvenau, kai vieną vakarą rūpestingieji mano globėjai suorganizavo skambutį į valstijas ten gyvenusiam dėdei ir su juo pirmąkart pakalbėjau. Niekada nepamiršiu ir dienos, kada nuvykome į Vatikaną ir buvau palaimintas popiežiaus. Tą akimirką tarsi sapne suvokiau, jog elgiuosi teisingai ir viskas pavyks, ko siekiu“, – jaunystės prisiminimais dalijosi Č. Sipavičius.
Išgelbėjo ženkliukas
Tačiau buvo nueita tik dalis didžiojo kelio. Kadangi kėdainietis turėjo galimybę pasiekti Meksiką, tai ja ir naudojosi. „Likimo ironija – į Meksiką skridau per Niujorką. Jame man net antrankiai buvo uždėti, nes aš skridau be tranzitinės Amerikos vizos. Po tokio ledinio dušo patekęs į Meksiką judėjau Amerikos sienos link. Ten yra išdirbta sistema, kaip kirsti užkardas. Už 60 dolerių radau vedlį, kuris per drumzliną upę mane perplukdė iš Meksikos į valstijas. Lyg ir bandžiau lengviau atsikvėpti, tačiau nerimo buvo tiek, kad, net kamuojamas didelio nuovargio, neužmigau. Pakeleivinga mašina pasiekiau autobusų stotį, nusipirkau bilietą ir maniau esąs saugus, tačiau net neįsivaizdavau, kad už kelių kilometrų vėl bus pasieniečių patikra. Mane nuo sugrąžinimo į Meksiką išgelbėjo striukė su Amerikos vėliavos ženkliuku, europietiška išvaizda ir apsimestinis miegas. Kai pareigūnas ėjo pro šalį, aš tiesiog nustojau kvėpuoti vaidindamas, kad giliai miegu. Įveikus ir tą kliūtį svajonių miestą San Antonio pasiekiau visai be pinigų, tačiau žinojau, kad turiu eiti į bažnyčią ir ten prašyti pagalbos. Netrukus aš jau spaudžiau ranką savo dėdei ir jo padedamas pradėjau tvarkytis legalius dokumentus. Ne viskas buvo lengva. Nežinia, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei nebūčiau laimėjęs „žalios“ kortos. Juk tada jau griuvo sienos, Lietuva tapo laisva ir Amerikoje niekam nebuvo įdomu, kad aš bėgau nuo priespaudos. Tačiau dar kartą pagavau laimės paukštę“, – šypsojosi vyriškis.
Č. Sipavičius dvylika metų gyveno Čikagoje, bet, pavargęs nuo šio didelio miesto šurmulio, persikraustė į Floridą. „Gyvenimu tikrai nesiskundžiu. Išpildžiau visas savo svajones. Gyvenu, dirbu, džiaugiuosi vaikais, kurie puikiai žino savo šaknis“, –sakė Č. Sipavičius.

Panašios naujienos