Kiekvienas žmogus, įvykis, įstaiga turi savo pradžią, po ko slenkantys metai po metų sukaupia jų dešimtmečius ir tampa jubiliejiniais. 

Tiskūnų pradinė mokykla, įsteigta 1926 metais. Dabar užmūrytas rytinėje pusėje vienas langas. Buvo dengtas skiedromis. Nėra priekyje dviejų langų. (iš asmeninio J. Jucevičiaus archyvo, fotografuota 2016 m.).

Tiskūnų pradinė mokykla, įsteigta 1926 metais. Dabar užmūrytas rytinėje pusėje vienas langas. Buvo dengtas skiedromis. Nėra priekyje dviejų langų. (iš asmeninio J. Jucevičiaus archyvo, fotografuota 2016 m.).

Ir pradinė mokykla, įkurta 1924 m. Melnikų kaime, o 1926 m. perkelta į Tiskūnus, dabar sulaukusi devyniasdešimtmečio.

Iš tamsos į šviesą
Mūsų tauta ilgus šimtmečius kentė skurdą ir gyveno tamsoje Rusijos, Lenkijos valdžioje. Buvo nuolat rusinama, lenkinama ir tik Lietuvai tapus nepriklausomai, dar vykstant kovoms su raudonarmiečiais, bermontininkais, lenkais, ėmėsi tautos švietimo, nes absoliuti dauguma, ypač kaimo žmonių, buvo beraščiai.
Jau 1920 m. kovo 17-19 dienomis Kaune vykusiame Lietuvos savivaldybių ir pradžios mokyklų komitetų suvažiavime buvo aptartas visuomenės šveitimas. Mokyklų komitetams buvo pavesta rūpintis vaikų mokymu ir auklėjimu, vykdyti mokyklinio amžiaus vaikų registraciją. Buvo įsteigtos valstiečių švietimo komisijos, kurios apėmė visų valsčių mokyklas.
1922 m. spalio 6 d. Lietuvos steigiamasis Seimas priėmė pradinių mokyklų įstatymą, pagal kurį pradinėse mokyklose buvo privalomi keturi skyriai.
Vėlesniais metais švietimo veikla buvo tobulinama, patvirtintos pradinės mokyklos savo dydžiais į vienkoplektines ir dvikomplektines pradines mokyklas, o dar vėliau net daugiakomplektines su ilgesniu mokymu jose. Pradinių mokyklų administracinė ir pedagoginė priežiūra buvo pavesta Švietimo ministerijai, kuri vykdė pedagoginę priežiūrą. Leido įstatymus, instrukcijas, skyrė mokyklų inspektorius, mokytojus.
Todėl mokyklų ir mokytojų skaičius nuolat augo. Buvo daugelyje kaimų steigiamos pradinės mokyklos, kad ir nedaugeliui vaikų.

Iš dvarininkų žemių
Lietuvos kaimas nuo Žečpospolitos laikų (1569 m.) buvo nusėtas lenkams priklausomais dvarais, kuriuose lietuviai buvo lenkinami, diskriminuojami, buvo beteisiai jų darbininkai.
Todėl Lietuvos vyriausybė 1922 m. kovo 29 d. priėmė Didžiosios žemės reformos įstatymą, pagal kurį dvarininkams buvo sumažinti naudojamos žemės plotai iki 80 ha, o kita žemė išdalinta buvusiems dvarų darbininkams, Lietuvos savanoriams.
Taip susikūrė nauji, pasipildė seni kaimai naujais ūkininkais, kurių vaikai galėjo mokytis įsteigtose pradinėse mokyklose.
Ir Tiskūnų pradinė mokykla su aplinkiniais kaimais susikūrė iš grafų Zabielų valdomų dvaro žemių.

Tiskūnai nebuvo nuskriausti
Iš gautų žemės sklypų 8-20 ha susikūrė nemažas Tiskūnų kaimas, kiti aplinkiniai kaimai. Ir Tiskūnų mokykla buvo įkurta palivarko kumetyno mūriniame pastate. Jo vakarinė pusė buvo užimta mokytojų, o rytinėje pastato pusėje įsteigta dviejų komplektų pradinė mokykla.

Adelė Leščinskienė, Tiskūnų pradinės mokyklos mokytoja. 1941 m. birželio 15 dieną ištremta į Sibirą ir pakeliui mirusi. Buvo nuostabi mokytoja. (Iš asmeninio J. Jucevičiaus archyvo).

Adelė Leščinskienė, Tiskūnų pradinės mokyklos mokytoja. 1941 m. birželio 15 dieną ištremta į Sibirą ir pakeliui mirusi. Buvo nuostabi mokytoja. (Iš asmeninio J. Jucevičiaus archyvo).

Vyresnių žmonių prisiminimais, pirmieji mokytojai neilgai dirbo, o nuo 1932 m. dirbo mokytoju Alfonsas Adomaitis, mokyklos vedėjas, jaunalietuvis. Kadangi daug vaikų nemokėjo lietuvių kalbos, pirmaisiais metais juos mokė tik lietuvių kalbos, o vėliau ketverių metų kursą.
Kita komplekto mokytoja buvo Adelė Leščinskienė, kuri vaikus mokė nuo pirmos iki trečios klasės. Tai buvo puiki, nuoširdi, vaikus mylinti mokytoja. Jos mokomas buvo ir šių eilučių autorius. Ji vaikus mokė padorumo, užuojautos, gerbti vyresnius. Tie jos žodžiai pasiekdavo ir išlikdavo vaikų širdelėse.
Turėjo savo mažą dukrytę Danutę, kuri labai mėgo bendrauti su mokiniais.
Mokytoja buvo tikra lietuvė patriotė, skiepijanti vaikams meilę lietuvių kalbai, kraštui, gamtai, žmonėms. Buvo Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovė, daug dirbo su vaikais gamtos apsaugos srityje. Diegė gamtos pažinimo, jos tausojimo pagrindus.
Be galo daug išmokė lietuvių liaudies dainų, šokių, muzika naudotis neturėjo galimybių, tad šokome pagal jos dainuojamų dainų melodijomis.
Netingėjo su vaikais lankytis miške, apsėtuose laukuose ir apie viską išsamiai aiškino, mokė pažinti miško, laukų augmeniją, tausoti ją. Prie mokyklos įkūrė gražų gėlyną su klombomis.
Per lietuvių kalbos pamoką, skaitė ištraukas iš lietuvių rašytojų kūrinių, kuriuose buvo daug užuojautos skriaudžiamiesiems. Iki šiol prisimenu graudžią vaikų istoriją iš lazdynų Pelėdos apysakos „Motule paviliojo“, Vinco Krėvės „Bobulės vargai“, Žemaitės „Nelaimingi vaikai“, Jono Biliūno „Joniukas“ ir daugelį kitų. Išraiškingai skaitė bei deklamavo eilėraščius, kuriais skiepijo meilę silpniausiems, nepasiturintiems. Kvietė vaikus ir patiems mokytis eilėraščius ir juos deklamuoti.
Įdomios buvo skaičiavimo pamokos, kai reikėjo per jas mokytis sudėties, atminties, pagamintais iš vytelių pagaliukais, o kai kas turėjo fabrikinių, nes tada nei kompiuterių,nei kalkuliatorių, kaip dabar, nebuvo.
Pamokų metu niekada nekėlė balso. Buvo vaikų ir švepluojančių, bet niekada dėl to jiems neprikaišiojo. Vaikai ją mylėjo ir klausė. Virš juodos lentos kabėjo kryžius, prieš kurį prieš pamokas visi garsiai sukalbėdavome maldelę „Atsiųsk mums, Viešpatie, savo šventąją dvasią dovanų mūsų protui ir mūsų jėgoms sustiprinti. Palaimink mūsų tėvelius ir tuos, kurie veda į mokslą, šviesą gerai darbus atlikti. Amen“. Persižegnodavome ir, pasakę mokytojai „Su Dievu“ eidavome namo. Knygas nešdavomės medinėje kuprinėje, o rašalinę rankoje, kad nesuteptume knygos ir sąsiuvinių.
Buvo ir pasiturinčių vaikų, kaip valsčiaus viršaičio, kiti, bet iš jų niekas nepatyrė patyčių, kaip dabar.
Ragino prenumeruoti ir skaityti vaikams skirtą žurnaliuką „Kregždutė“, kurį leido Kėdainių mokytojas Stasys Tijūnaitis, daugiau skaityti knygų. Bet mokykla turėjo grožinės literatūros tik vieną nedidelę spintą su stiklinėmis durimis.

Valeras Urbšys, Tiskūnų pradinės mokyklos vedėjas (1941 – 1945 m). Buvo puikus matematikos mokytojas bei Juozo Urbšio pusbrolis. (Iš asmeninio J. Jucevičiaus archyvo).

Valeras Urbšys, Tiskūnų pradinės mokyklos vedėjas (1941 – 1945 m). Buvo puikus matematikos mokytojas bei Juozo Urbšio pusbrolis. (Iš asmeninio J. Jucevičiaus archyvo).

Prasidėjo liūdnos dienos
1940 birželio 15 dieną netekome Lietuvos nepriklausomybės. Mokytoja Adelė Leščinskienė pasidarė liūdna, o mokytojo Alfonso Adomaičio iš viso neliko. Žmonės sakė, kad jis pabėgo nuo bolševikų. Vietoje jo atsirado P. Čepinskis.
Mokytoja dirbo su vaikais, mokė juos. Jos veide jau nematėme šypsenos. Vietoje kryžiaus virš lentos atsirado herbas su ąžuolo lapais ir varpomis bei raudona penkiakampe žvaigžde.
Žiemą mūsų klasėje be ceremonijų per pamoką į klasę įsiverždavo stalinišku švarku vilkintis kažkoks „politrukas“, kuris mums kalbėdavo apie „šviesią“ ateitį, be ponų, o mokytoja būdavo pasimetusi. Jau nei maldų, nei kryžiaus, nei kunigo nebuvo.
Atėjo pavasaris. Tėtė su mama patyliukais apie kažką šnabždėdavosi. Ta slogi nuotaika persidavė ir mums, bet mes ir toliau mokėmės. Mokytoja liepė iš vadovėlio išpjauti tam tikrus lapus. Buvo labai gaila pjauti, bet mokytoja pasakė, kad taip liepė nauja valdžia. Išpjautus lapus laikiau namuose. Mokytoja jau nedainavo ir nešoko, nedeklamavo, nevadovavo ir Jaunųjų ūkininkų rateliui.
1941 m. birželio 15 dieną apskriejo žinia, kad mūsų mielos mokytojos jau nėra. Ją su šeima išvežė į Sibirą. Labai jos gailėjome. Po kiek laiko sužinojome, jog mūsų mokytojos jau nėra gyvos. Ji buvo nestiprios sveikatos, ir vežama gyvuliniame vagone su spygliuota viela apipintais langeliais mirė, o jos šeimos likimas iki šiol nežinomas.
1941 birželio 22 d. buvo sekmadienio rytas ir mes ruošėmės į Apytalaukio bažnyčią, bet pamatėme virš Kėdainių skraidančius lėktuvus,iš kurių pylėsi žiežirbos. Įsijungę radiją, sužinojome, kad prasidėjo karas ir tą pačią dieną pamatėme vokiečius.
Prasidėjo vėl nauja tvarka. Dabar jau vokiška. Dingo cukrus ir bet kokie saldumynai. Maistui jau liepos mėnesį buvo įvestos maisto kortelės.
Atėjome į mokyklos ketvirtą klasę. Jos vedėju buvo mokytojas Valeras Urbšys, o virš lentos kabėjo Hitlerio portretas.
Laimei, pasitaikė ir šis mokytojas buvo nuoširdus ir iš jo daug ko išmokome, o antrame komplekte dirbo jauna mokytoja Janina Kosmoskaitė.
Karo metu mokymuisi daug ko trūko, net neskyrė malkų šildymui. Tad mokytojas grojo su smuiku, o mes šokome. Taip apšildavome ir mokėmės. Tai buvo 1942 metai.

Mokykla keitėsi
Atėjus antrai sovietinei okupacijai, mokykloje kažkodėl dažnai keitėsi mokytojai, keitėsi ir mokykla. 1966 metais pastačius naują mokyklos pastatą, mokykla tapo septynmete, po to aštuonmete. 1997 metais jai suteiktas Juozo Urbšio vardas. 1999 m. ji tapo pagrindine, o 2010 – asiais J. Paukštelio mokyklos skyriumi. Gi 2012 metais ji vėl liko tik pradine su šios mokyklos vedėja Irena Pečeliūniene.
Gaila seno mokyklos pastato, kuris taip pat keitėsi. Sovietmečiu jame kurį laiką buvo laikomi grūdai, stovėjo nenaudojamas. Atgavus nepriklausomybę jis privatizuotas. Nuolat keitėsi jo savininkai. Vienu metu šiaurės rytų pusėje buvo laikomos net kiaulės.
Dabar vėl perparduotas, stovi tuščias. Eksterjere sumažintas langų skaičius. Devyniasdešimtmečio proga pastatas turėtų būti įrašytas į saugomų kultūros objektų registrą, nes yra to vertas.

Jonas Jucevičius 

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.