„Jei Krakėse vasarą sutinki vyrą, galvą prisidengusį šiaudine skrybėle, tai net nereikia galvoti, iš kur ta skrybėlė. Aišku, jog tai mūsų auksarankės meistrės Stefos Žičkienės kūrinys“, – sakė Krakių bendruomenės pirmininkė Daiva Dubinkienė.

S. Žičkienė apgailestauja, kad kol kas jos dukros nenori perprasti šiaudinių skrybėlių pynimo paslapčių. Moteris viliasi, kad dar suras, kam jas perduoti.

S. Žičkienė apgailestauja, kad kol kas jos dukros nenori perprasti šiaudinių skrybėlių pynimo paslapčių. Moteris viliasi, kad dar suras, kam jas perduoti.

Maždaug prieš 30 metų į Krakes iš Raseinių rajono atvažiavusi S. Žičkienė savęs neįsivaizduoja nieko neveikiančios: „Mano rankos nuolat kažką daro. Dyka pasėdžiu tik tada, kai svečių sulaukiu, tad mūsų namų durys visada atviros kaimynams ir bičiuliams.“

Su šiaudais draugauja nuo vaikystės
Paklausta, kur ir kaip išmoko pinti šiaudines skrybėles, Stefa Žičkienė atviravo, jog tuo susidomėjo nuo vaikystės. „Būdama maža mergaitė buvau labai smalsi. Tokių skrybėlių nepynė nei mano mama, nei močiutė, bet kaime, kuriame gyvenau, buvo moterų tai mokančių daryti. Tai aš vis stebėdavau, kaip jos pina šiaudines pynutes. Kartą net pasislėpusi išardžiau vieną skrybėlę, kad išmokčiau pinti. O kai išmokau, tai sustoti nebegalėjau. Buvo laikas, kai skrybėlių pynimą buvau numetusi, tačiau sulaukusi pensijos vėl ėmiausi primiršto amato“, – pasakojo S. Žičkienė.

Iš varpų, kurios lieka nupynus skrybėles, jų kūrėja kuria malonias smulkmenas.

Iš varpų, kurios lieka nupynus skrybėles, jų kūrėja kuria malonias smulkmenas.

Sunkiausia paruošti šiaudus
Pasak S. Žičkienės, skrybėlę nupinti nėra sunku, tereikia turėti ilgą kelių dešimčių metrų šiaudinę juostelę, kurią moteris pradeda pinti iš dviejų šiaudų, o jiems pasibaigus tereikia prijungti kitus. „Gal kai kam atrodo, kad nupinti skrybėlę sudėtingas reikalas, tačiau tai netiesa. Tai padaryti gali kiekvienas norintis. Svarbiausia, reikia turėti žaliavos, iš kurios pinama. Pynimui labiausiai tinka ruginiai, kvietiniai ir avižų šiaudai. Miežiniai irgi būtų geri, tik jie per trumpi. Dabar su šiaudais iškyla problemų. Seniau be vargo nuvažiuodavai į kokį kolūkio lauko pakraštį ir prisipjaudavai šiaudų. Dabar tenka pačiai sėti rugius, kad turėčiau iš ko pinti skrybėles“, – atviravo krakiškė. Moteris sakė, kad norint paruošti šiaudus, būtina juos laiku nupjauti. „Reikia, kad jie būtų gražios auksinės spalvos. Nupjautus šiaudus iš karto susikarpau ties nareliais ir padedu daržinėje išdžiūti. Kadangi saugau daržinėje, tai jiems pavojus kyla nuo pelių. Kartą turėjau streso, kai nuėjau parsinešti šiaudų, o radau tik peliukų guolį“, – su šypsena ne itin linksmą įvykį prisiminė S. Žičkienė.

Krakiškė per porą vakarų nupina ne tik tradicines skrybėles, bet ir įvairias kepures.

Krakiškė per porą vakarų nupina ne tik tradicines skrybėles, bet ir įvairias kepures.

Modelius renkasi pati
Skrybėlių pynėja pripažino, kad pinti tradicinius galvos apdangalus jai tapo neįdomu: „Dabar vis sugalvoju įvairesnių modeliukų. Didesniais ar mažesniais bryliais skrybėlę nupinu per porą vakarų. Tačiau pastaruoju metu vis kuriu kepures. Kartą net per televizorių pamačiusi kareivišką kepurę, lygiai tokią pačią nupyniau. Man smagu, kad galiu kažką įvairesnio padaryti.“
S. Žičkienė savo pintų skrybėlių nepardavinėja, o tiesiog išdovanoja draugams, kaimynams ir bičiuliams. „Man malonu, kad tos skrybėlės kažkam įdomios. Šiaip jos gana patogios, ilgaamžės ir lengvai prižiūrimos. Karštą dieną šiaudinė skrybėlė puikiai sulaiko saulės spindulius ir apsaugo galvą nuo perkaitimo. Išmurzinus skrybėlę pakanka nuplauti ir išdžiovinti. Ji vėl atrodo kaip nauja“, – pasakojo S. Žičkienė.
Krakiškė sakė ne kartą mugėse mačiusi ir skrybėlių, nupintų iš rudeninių lapų, tačiau jų pinti nebandė. „Lapų skrybėlės labiau dekoratyvinės, o maniškės praktiškos. Kadangi esu žemiškas žmogus, tai man patinka daryti tai, kas ne tik džiugina akis, bet ir buityje praverčia“, – šypsojosi skrybėlių pynėja.

skrybeles_0425Lietuvoje – nuo viduramžių
Kepures žmonės dėvi nuo neatmenamų laikų ir būtų sunku tiksliai įvardinti, kada pirmoji gyvūno odos atraiža tapo apsauga nuo saulės, vėjo ir šalčio.
Pirmoji šaltiniuose įvardyta kepurė buvo rasta ant sienų piešinių kapavietėse Tėbuose ir vaizduoja žmogų, dėvintį šiaudinę skrybėlę. Senovės Graikijoje dėvėtos kepurės petasos su atbraila yra pačios pirmos tokio stiliaus kepurės.
Šiaudinių dirbinių Lietuvoje atliekant archeologinius tyrimus aptinkama itin retai, o šiaudinė skrybėlė mūsų šalyje iki šiol rasta tik viena. Ji aptikta 2008 metais, tyrinėjant plotą, esantį į šiaurę nuo Valdovų rūmų rytų korpuso.
Kultūriniame XIV a. pabaigos sluoksnyje radus neaiškaus augalinio pluošto gniutulą iš pradžių net neįtarta, kas tai galėtų būti. Su nemažu žemės gabalu iškėlus minkštus ir labai trapius pinto dirbinio fragmentus darbo ėmėsi restauratoriai. Tik atsargiai nuvalius ir kruopščiai nuplovus pavyko nustatyti, kad tai – skrybėlės kaušelio dalis ir trys suirusio krašto fragmentai. Konservavus ir restauravus likusias dalis galime teigti, kad tai yra apytiksliai 40–45 cm skersmens (ties skrybėlės kraštu) dydžio ir 22 cm aukščio iš šiaudų pintos skrybėlės su smailėjančiu kaušeliu liekanos.
Unikalus radinys yra gražus pavyzdys, kaip archeologijos mokslo duomenys papildo mūsų žinias apie viduramžių Lietuvos gyventojų aprangos tradicijas ir ypatumus, šiuo atveju – apie galvos apdangalus.

SRTRF-logo

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.