Šimtojo gimtadienio dovana – atsiradę giminaičiai

0

„Esu labai laiminga. Tikras stebuklas, kad prieš mano gimtadienį atsirado giminaičiai Brazilijoje. Kai man buvo septyneri metai, į Braziliją išvyko dvi manos sesės. Ilgus metus bendravome laiškais, vėliau ryšys nutrūko. O dabar vienos sesės anūkė mus per internetą susirado. Kokia laimė vėl atrasti artimuosius“, – šypsodamasi pasakojo balandžio 12-ąją šimtojo gimtadienio sulaukusi Dotnuvos geležinkelio stoties gyvenvietėje pas dukterėčią gyvenanti Viktorija Adomavičienė.

Vicemerė O. Urbonienė šimtametei V. Adomavičienei perdavė mero sveikinimus ir dovanas.

Žvali senolė ne tik artimuosius, bet ir aplinkinius žavi energija, šviesumu, gera nuotaika ir nesibaigiančiais prisiminimais.
Ryte maldaknygė, popiet – romanas
„Tiek metų nugyvenau, tai tikrai turiu ką papasakoti. Esu nemokyta, nebaigiau ir trijų mokyklos skyrių. Negalėjau mokytis, nors buvau labai gabi, tėtis neleido. Man net mokytoja liepė toliau mokytis, bet jis sakė, kad reikia dirbti žemę. Taip dirbau ir dirbau visą laiką“, – prisiminė V. Adomavičienė. Senolė prisipažino, kad mokykloje rašyti išmoko prastai, bet skaito ji puikiai. Močiutė rytais į rankas ima maldaknygę, o po pietų visada skaito romanus: „Labai mėgstu skaityti. Romanai tarsi mano geriausi draugai. Juos skaitydama įsivaizduoju aprašytas vietas, susigyvenu su herojais. Jei knyga patinka, tai ją po keletą kartų perskaitau“, – pasakojo V. Adomavičienė.
„Visą gyvenimą dirbau paprasta darbininke. Septynerius metus kolūkyje kartu su seserimi dirbau įvairius darbus. Dar dešimt metų budėjau geležinkelio poste, kur praleisdavau mašinas. Paskui Kėdainiuose mokiausi siūti. Vėliau maždaug metus Kaune dirbau siuvėja, kol prasidėjo karas“, – pasakojo V. Adomavičienė. Antrąjį pasaulinį karą moteris praleido gimtuosiuose Beržiukuose. „Mano giminėms neteko kariauti, bet mačiau vokiečius, kai jie ėjo per mūsų kaimą“, – prisiminė V. Adomavičienė.
Aplinkinius žavi optimizmu

Močiutės kambaryje netrūksta knygų – jos gražiai sukrautos į krūveles laukia eilės būti paimtos skaityti.

Šimtametė gimė ir augo daugiavaikėje šeimoje Beržiukų kaime Dotnuvos seniūnijoje. „Aš ir augau prie geležinkelio stoties, ir dabar netoli jos gyvenu“, – šypsojosi moteris. Apie pusšimtį metų moteris gyveno Kėdainiuose, tačiau pastaruosius dvejus metus ji glaudžiasi sesers dukros Zitos namuose. Anot dukterėčios, gražiai tetą vadinančios „ciocyte“, senolei vienai tvarkytis pasidarė sunku. „Nors ji dar energinga ir puikiai pati savimi pasirūpina, tačiau namus vienai prižiūrėti gana sunku. Tai mes ir pasikvietėme pas save. Pastaruosius dvejus metus vasaromis močiutė dar gyvendavo savo namuose Kėdainiuose, kaip darysime šįmet, dar nekalbėjome“, – sakė senolės dukterėčia.
Močiutė žavi optimizmu. Ji, pasak artimųjų, niekada nesiskundė gyvenimu. Ištekėjo gana brandžiame amžiuje, tad vaikų nesusilaukė, bet ji tarsi savais rūpinosi artimaisiais. „Gaila, tik kad seserys jau išmirusios. Seniau per gimtadienius didelis būrys artimųjų suvažiuodavo, dabar svečių būna vis mažiau. Visi turi savų reikalų. Bet aš esu laiminga, kad gyvenu pas Zitutę. Mes puikiai sutariame, pasikalbame, o paskutiniu metu vis mintimis nuklystu į Braziliją, kur gyvena mano seserų anūkai. Nors ten ir nebuvau, bet apie jokius užsienius niekada nesvajojau. Aš labai myliu Lietuvą ir jos niekada palikti nenorėjau“, – rimtai sakė senolė.
Laimė – buvimas tarp savų
Paklausta, kur slypi ilgaamžiškumo paslaptis, močiutė tik nusišypsojo: „Matyt, buvimas tarp savų žmonių. Visada viską valgiau. Kadangi daug dirbau, tai namuose netrūko nei sodo, nei daržo gėrybių. Man visada visko užtekdavo.“
Šimtojo gimtadienio proga V. Adomavičoienę sveikino ne tik artimieji. Rajono mero Sauliaus Grinkevičiaus dovanas ir pačius šilčiausius sveikinimus nuvežė vicemerė Olga Urbonienė bei Dotnuvos seniūnijos seniūnas Vytautas Grigas. „Būkite tokia pat laiminga ir sveika. Linkime sulaukti dar ne vieno gražaus pavasario“, – sakė O. Urbonienė.

Leave A Reply