Kėdainietė Pranė Morozienė kovo 30-ąją artimųjų rate atšventė garbingą šimto metų jubiliejų. „Svajonių kaip ir neturiu. Tik norėčiau pabendrauti su bendraamžiais, tačiau jų aplinkui nėra. Tenka kalbėtis su vaikais, kurie nors ir sulaukę pensijos, bet vis tiek jaunuoliai mano akimis“, – geros nuotaikos po išskirtinio gimtadienio nestokojo senolė.

Šimtametė Pranė Morozienė džiaugiasi, kad gražų jubiliejų ji atšventė su artimiausiais žmonėmis, tarp kurių abu jos vaikai – dukra Genė ir sūnus Juozas.

Šimtametė Pranė Morozienė džiaugiasi, kad gražų jubiliejų ji atšventė su artimiausiais žmonėmis, tarp kurių abu jos vaikai – dukra Genė ir sūnus Juozas.

Pranė Morozienė užaugino du vaikus: sūnų Juozą ir dukrą Genę, kurie mamai padovanojo keturis anūkus ir tris proanūkius.

Užgrūdino sunkus gyvenimas
„Neretai su broliu pasikalbame, kur slypi mamos ilgaamžiškumo paslaptis? Panašu, kad mūsų mamytę užgrūdino nelengvas gyvenimas ir sunkūs darbai.
Mama anksti liko našlė. Kai aš gimiau, tėvelį nušovė, nes jis buvo partizanas. Po trejų metų visą mūsų šeimą išvežė į Sibirą. Tremtyje išbuvome dešimt metų. Sugrįžę į Lietuvą glaudėmės giminaičių namuose, vėliau įsikūrėm patys. Mamai teko dirbti ir už save, ir už tėtį, kurio nebeturėjome, kad mus užaugintų ir į gyvenimą išleistų“, – sakė šimtametės dukra Genė. Sesei pritardamas brolis Juozas tik pridėjo, kad mama visą gyvenimą buvo ir yra griežta, tačiau teisinga.
Sulaukusi šimto metų P. Morozienė gyvenimu nesiskundžia, moteris tik norėtų kiek stipresnės sveikatos.

Jubiliejaus proga šimtametė pakėlė šampano taurę – „Už sveikatą!“

Jubiliejaus proga šimtametė pakėlė šampano taurę – „Už sveikatą!“

Turėjo šeimininkės talentą
„Labai gaila, kad prieš porą metų akys pasilpo, tai dabar televizoriaus nebežiūriu ir jokių naujienų nebesugaudau, tačiau nuobodžiauti nėra kada. Vis apie anūkus ir proanūkius su dukra pasikalbu“, – sakė senolė. Dar prieš keletą metų močiutė ir maistą dukros šeimynai išvirdavo. „Mama buvo labai gera šeimininkė. Maisto gamybos paslapčių ji išmoko gyvendama pas dėdienės įsūnį. Kai grįžę iš Sibiro gyvenome kaime, mama visiems kaimynams padėdavo suruošti šventines puotas. Nei vestuvės, nei gimtadieniai, nei laidotuvės neapsieidavo be mamos ruoštų valgių. Ji savo patirtį perdavė man, tad iki šiol leidžia sau išsakyti pastabų, jei kažkas nepatinka. Neretai sulaukiu kritikos dėl pietų. Mama primena, kad ji buvo gera šeimininkė ir kai kuriuos patiekalus ruošdavo gardžiau ir geriau negu aš“, – pasakojo šimtametės dukra.

Pasilepina cukrumi
Kadangi gyvenimas P. Morozienės nelepino, ji save palepindavo saldumu – tiesiogine prasme. Pasak vaikų, mama visada mėgdavo saldumynus, gerdavo saldžią arbatą ir dabar į nedidelį arbatos puodelį prašo įberti ne mažiau trijų šaukštelių cukraus. „Kai buvome tremtyje, vienintelis gardumynas šeimai buvo cukraus gabaliukai. Nuo tada mama ir nenustoja mėgautis saldumu“, – šypsojosi ilgaamžės vaikai.
„Džiaugiamės, kad mūsų mamytė vis dar yra šviesaus proto, pati save prisižiūri, mielai dalijasi savo gyvenimo prisiminimais. Ne tik mes, bet ir mūsų vaikai bei vaikų vaikai gerai žino šeimos istoriją, nes ji gana dažnai liejasi iš mamos lūpų“, – sakė šimtametės dukra.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.