Siautėjanti vadyba, arba „Geležinkeliais – per miškus“!

2

Metiniame pranešime Prezidentė Dalia Grybauskaitė apie urėdijas pasisakė lakoniškai: „Stringa urėdijų pertvarka”. Pamėginsiu iš savo stebėjimo bokštelio trumpai paaiškinti, kas dedasi, kodėl ir kurlink viskas gali nujudėti.

Kad pasikeitus valdžiai pertvarkos ims krėsti ne tik „Lietuvos geležinkelius“, bet ir Generalinę miškų urėdiją, visą urėdijų sistemą, buvo daugiau nei akivaizdu. Ilgus metus buvo formuojama nuomonė, kad abi struktūros yra socialdemokratų priebėga ir, natūralu, LSDP praradus lemiamą įtaką, rimtai imtasi reorganizacijos planų.
„Lietuvos geležinkeliai“ pirmieji pakliuvo į pertvarkų mėsmalę – iš dalies todėl, kad aukščiausiuose sluoksniuose buvo nuspręsta, kad atsakingas už visą geležinkelių netvarką yra ankstesnis vadovas Stasys Dailydka. O kai blogis personalizuotas, vadybiniai procesai juda žymiai greičiau, tai abėcėlinės tiesos.

Šiandien tarp „Lietuvos geležinkelių“ vadovų nebeliko nė vieno, kuris dirbo kartu su S. Dailydka, vidurinė grandis taip pat gerokai apskabyta. Ir tai dar ne pabaiga – vyksta atestacijos, atvirai kalbama apie didžiulę atleidimų bangą.

Niekas nesiginčija: pernelyg subiurokratintai struktūrai pravarčios vadybinės patirtys, jos atskleidžia modernių valdymo metodų privalumus, atveria horizontalių ryšių potencialą, leidžia kritiškai įvertinti autoritariškai konstruojamą sprendimų priėmimo sistemą. Tačiau grynieji vadybininkai, ypač mokslus baigę ne Lietuvoje, linkę gerokai pervertinti vadybos instrumentų galimybes.

Vadyba leidžia išspręsti dalį problemų, tačiau tikrai ne visas. Yra ir silpnosios, problemiškos vadybos pusės: nesugebėjimas įžvelgti biurokratinės struktūros privalumų, siekis maksimalius pokyčius padaryti per minimalų laiką (pavyzdys: grynai vadybinė vadinamoji „naktinė“ A. Kubiliaus mokesčių reforma), instrumentinis požiūris į žmogų kaip funkciją (iš čia – perdėtas susižavėjimas grynai kiekybiniais vertinimo kriterijais), pavojingas suaugimas su viešaisiais ryšiais.

Beje, „Lietuvos geležinkeliuose“ tamsioji vadybos pusė matoma akivaizdžiai. Jau dabar didžiausias dėmesys skiriamas skaičiams, faktams ir aplinkybėms, kurie turėtų iliustruoti vadybinę reformą ir visa tai negailestingai transliuojama visais viešaisiais kanalais. Gamybine puse, kuri reikalauja specifinio ir specializuoto profesinio išmanymo, rūpinamasi kur kas mažiau, mat vadybininkams, natūralu, trūksta kompetencijos.

Jei visa ta „čystkė“ truks ilgesnį laiką, jei specialistai bus išdraskyti, nepavyks išlaikyti profesionalumo „kritinės masės“, apginti savo pozicijas nuo siautėjančios vadybos, gamybiniai bendrovės rezultatai neišvengiamai prastės. Tuomet vadyba pamėgins suvaldyti procesą, tačiau taikys neadekvačias priemones, paskui į žaidimą įsijungs įvairios interesų grupės, atsiras investuotojai, tarpininkai, pirkėjai. Galop vadybininkai pasistengs įrodyti, kad būtina iki galo eiti decentralizacijos (taigi – ir privatizacijos) link ir turėjusi vadybinių problemų bendrovė, kurią, žinoma, su išlygomis, galima būtų vadinti Lietuvos pasididžiavimu, atiteks kokiems vokiečiams, kurie jau seniai į tą pusę dairosi.

Visa ši argumentacija, su kai kuriomis korekcijomis, puikiausia tiktų ir urėdijoms. Miškininkai mato, kas dedasi su geležinkeliais ir tai nesukelia jiems pozityvių išgyvenimų.
Tiesą pasakius, jei generalinio miškų urėdo poziciją iki dabar būtų išlaikęs Benjaminas Sakalauskas, prieštaringos, švelniai tariant, reputacijos veikėjas, urėdijų reforma, manyčiau, būtų pajudėjusi taip pat sparčiai, kaip ir pertvarka S. Dailydkos „Lietuvos geležinkeliuose“.

Antra vertus, urėdijų sistema pakankamai decentralizuota, veikia net 42 urėdijos su savarankiškomis buhalterijomis, todėl surasti universalų raktą nėra paprasta. Pridėkime miškininkų įtaką politikams per „medžioklės ypatumus“, viešosios nuomonės formuotojams – per įvairias dosniai finansuojamas akcijas-atrakcijas ir taps aišku, kodėl reforma užstrigo, pavyzdžiui, Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kodėl viešojoje erdvėje vis dar yra įvairių, taip pat ir urėdijų naikinimui nepritariančių, nuomonių.

Jei atmestume tuos, kurie ietis laužo dėl politinių motyvų, gina savo lesyklėles ar kritikuoja akomponuodami medienos prekeiviams, likę visai galėtų susitarti: taip, dabar veikiančią urėdijų sistemą reikia reformuoti, tačiau ne buldozeriniais siautėjančios vadybos, išmokusios teisingus žodžius „efektyvumas“, „skaidrumas“, „veiksmingumas“, metodais. Čia galiotų paprastas patarimas: „festina lente“ (skubėk lėtai). Siautėjanti vadyba nesugeba padaryti daug žalos, kai nesistengiama žūtbūt viską padaryti per naktį. Jaunatviško veržlumo vadybą reikia atsverti biurokratine išmintimi ir tuomet iš valstybinio miško gal nebus priskaldyta skiedrų.

Šiuo atžvilgiu Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, siūlęs atidėti svarstymus dėl urėdijų rudeniui, ėjo teisinga kryptimi. Į ydingą (taip pat ir politinę) vadybą įklimpęs premjeras Saulius Skvernelis, skubindamas balsavimą Seime dėl urėdijų reformos, pats to nesuvokdamas, naikina darinius, kuriuos reikia išmintingai modernizuoti.

2 komentarai

  1. Pritariu, prasidejo paskutiniu valstybes turto kasniu dalyba, is pradziu gelezinkeliai, paskui valstybiniai miskai. Apmaudu, kad valstybe tik svencia į karunacijas ir simtmecius, o bankininkysteje, ukineje veikloje, sveikatos apsaugoje, svietime demonstruoja neigaluma. O dabar atiduosime gelezinkelius, paskui leisime parceliuoti miskus, tuomet galima krautis lagaminus:(((

  2. Nulauš tie žalieji valstiečiai dėl miškų:((( ir atiduos skandinavams. Paradoksas, kad raudonieji išsaugojo, o žalieji pradės parceliuoti. Veršiai, ne kitaip

Leave A Reply