Šiaudinių žaislų žavesys

Jau keleri metai visoje šalyje smarkiai suaktyvėjęs susidomėjimas senaisiais amatais. Vienur kyla amatų namai, kitur vykdomi įvairūs projektai, per kuriuos galima pažinti tai, kuo gyveno mūsų protėviai. 

Regina Banienė (kairėje) džiaugiasi, kad Kristina Župerkienė irgi susirgo šiaudinių žaislų gamybos liga.

Kėdainietė Regina Banienė tokias tendencijas stebi su geranoriška šypsena – senolė jau daugelį metų dalijasi tuo, ką moka ir atsivežė į Vidurio Lietuvą iš Mažosios Lietuvos. „Moku daugybę rankdarbių. Tačiau mano skiriamieji ženklai buvo riešinių mezgimas ir šiaudinių žaislų kūryba“, – sakė nuolatinė įvairių projektų dalyvė R. Banienė.

Iš šiaudo gimę stebuklai
Moteris jau kuris laikas dalyvauja Arnetų namuose muziejininkų parengtuose ir įgyvendinamuose projektuose, kur demonstruoja, ką galima padaryti iš paprasto šiaudo.
Pasak auksarankės, šiaudas – unikali medžiaga kūrybai. „Nuo seno javai lietuviui didelis turtas. Juk grūdai, iš kurių kepama duona kasdieninė, maitino šeimas, o šiaudai irgi atrasdavo savo paskirtį. Seniau jais kimšdavo čiužinius, o kai kurios išradingos moterys ir namus pagražindavo šiaudinėmis puošmenomis. Jos mane lydėjo nuo pat vaikystės, nes mano gimtinėje Mažojoje Lietuvoje beveik kiekviename name kabėdavo po šiaudinį sodą, o Kūčių vakarą namus nušviesdavo šiaudiniais žaisliukais papuoštos eglės šakos“, – pasakojo R. Banienė. Ji pastebėjo, kad žaislų gamybai labiausiai tinka kviečių ir kvietrugių šiaudai, kurie labiausiai blizga ir primena auksą.

Mažyčiai žiedeliai netrunka pavirsti į puikią girliandą.

Patirtį perėmė iš dėdės
Tautodailininkė Regina Banienė šiaudinius žaisliukus daryti išmoko dar tada, kai egles prieš Kalėdas kambaryje statydavo tik kai kurie Vakarų madas mėgdžioję miesčionys, o provincijoje pasitenkindavo eglės ar pušies šakele. Šiaudų paruošimo ir žaislų gamybos žinias ji perėmė iš senelės brolio šeimos – Onos ir Aloyzo Bendikų. „Savarankiškai šiaudiniais žaislais eglutę pradėjau puošti pradinėje mokykloje. Atsimenu, kaip pasiūliau klasiokams pasidaryti žaisliukų iš šiaudų, kurių prisirinkau daržinėje. Visiems labai patiko, tad supratau, kad mokyti kitus – graži ir prasminga veikla. Atvažiavusi gyventi į Kėdainius nuo pirmų dienų čionykščius gyventojus mokiau to, ką sugebėjau pati. Pirmąją savo kūrybos šiaudinių žaislų parodą surengiau evangelikų liuteronų bažnyčioje prieš 22 metus. Nuo tada savo patirtimi dalinuosi su mokiniais ir visais, kas nori šiaudus panaudoti namų puošybai“, – sakė R. Banienė.

Iš šiaudų galima pridaryti pačių įvairiausių žaisliukų.

Surado puikią pasekėją
Moteris džiaugiasi, kad jos žaisliukai vis labiau domina penkiametę anūkę Vaidę, kuri noriai talkina močiutei ir pati vis dažniau kviečia prisėsti prie šiaudų pundelio. Prieš kelerius metus šiaudinių žaislų gamybos virusas palietė ir kėdainietę Kristiną Župerkienę. Ji pirmiausia susidomėjo R. Banienės megztomis riešinėmis, o vėliau pravėrė ir žaislų gamybos kambario duris.
„Dabar jau kartu su Kristina kėdainiečius mokome, kaip pasiruošti šiaudus ir kurti iš jų girliandas ar įvairius žibintukus bei angeliukus. Smagu, kad turiu kam perduoti žinias ir savo gebėjimus“, – konstatavo R. Banienė, ir prieš šiųmetes Kalėdas pakvietusi kraštiečius pasimokyti šiaudinių žaislų gamybos.