Gintaras Kazlauskas yra vienintelis Lietuvoje kunigaikščių, grafų sarkofagų, bažnyčių altorių, šventųjų rūbų metalinių apkalų, įvairių metalinių dirbinių restauratorius, aukščiausios kategorijos metalinių dirbinių konservatorius ir restauratorius.

Restauratorius ekspertas Gintaras Kazlauskas su grafienės Chodkevičienės kaukole.

Restauratorius ekspertas Gintaras Kazlauskas su grafienės Chodkevičienės kaukole.

Lietuvos kultūros paveldo apsaugos aukščiausios kategorijos ekspertas jau ketvirtą dešimtmetį prikelia naujam gyvenimui senovės metalo palikimą. Jis birželio 13-ąją pasitinka savo 60-ąją vasarą.

Labai rūpi gimtasis miestas
Gimęs ir augęs Kėdainiuose, jau besimokydamas Pirmojoje vidurinėje mokyk­loje, nuolat domėjosi Kėdainių istorija ir daile, daug piešė ir jau tada rengė savo darbų parodas ne tik mokykloje, bet ir Krašto muziejuje. Jį ypač traukė metalas, tad prieš tėvų valią išvyko į Telšius, į vienintelę Lietuvoje mokslo įstaigą, Dailės akademijos filialą, kur galima įgyti dailininko metalisto specialybę. Studijavo sąžiningai, daug sužinojo apie įvairių metalų savybes, jų apdirbimo technologijas. Ką galima iš tos medžiagos sukurti. Sėkmingai baigęs mokslus, sugrįžo į Kėdainius, kur tuo metu jau buvo baigiama restauruoti liuteronų bažnyčia ir joje įrengus parodų salę jis tapo jos vedėju.
Prisiminė Kėdainių sporto mokyklą, įkurtą kalvinų bažnyčioje, kur kriptoje buvo suniokoti kunigaikščių Radvilų sarkofagai. O juk tai labai svarbūs kultūros ir meno paminklai. Ir pati bažnyčia yra Lietuvos architektūros XVII a. paminklas. Ji buvo nuolat niokojama. 1812 metais Napaleono kareiviai joje laikė arklius, sovietmečiu čia buvo grūdų sandėlis, sporto mokyk­la. Pasistengė, kad tie visi suniokoti sarkofagai atsidurtų Prano Gudyno restauracinėse dirbtuvėse Vilniuje ir jis juos restauravo.
Lietuvos didikai labai stengėsi neatsilikti nuo tuo metu Europoje įsivyravusios mados. Ant sarkofagų puikavosi daugybė puošybos elementų, užrašų, herbų. Užrašai bylojo apie to asmens nuopelnus valstybei. Toks sarkofagas Jonušui Radvilai sukurtas iš žalvario, gausiai išpuoštas barokiniais ornamentais, užrašais. Panašus ir Kristupo Radvilos Perkūno sarkofagas iš alavo, papuoštas renesansiniais ornamentais, epitafijomis, giminės ir valstybės herbais. Ir dar keturi mažesni alaviniai Radvilų vaikų sarkofagai, kuriuos jis restauravo. Dabar jie yra kalvinų bažnyčios kriptoje.

Grafienės Kristinos Marijos Chodkevičiūtės restauruotas sarkofagas.

Grafienės Kristinos Marijos Chodkevičiūtės restauruotas sarkofagas.

Labai sudėtingas darbas
Prieš restauraciją būtina atlikti labai kruopščius tyrimus, įsigilinti į to laikotarpio istoriją, važinėti į Lenkiją, kitas šalis, kol tampa viskas aišku.
Reikia restauruojamą objektą labai gerai ištyrinėti, nustatyti, kas sarkofage palaidotas, kokiai didikų šeimai priklauso, kur tas sarkofagas buvo pagamintas, pagal kokią technologiją. Būtina tiksliai atkurti visą puošybą, tekstus, herbus.
Restauravimas yra ne tik didelis, bet ir labai brangus menas. Sovietmečiu tie sarkofagai valdžiai nerūpėjo, buvo tik nuolat niokojami ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jais susirūpinta. Lėšų skyrė savivaldybė ir Kultūros ministerija.
Ir pradėjo restauruoti. Tai labai sudėtingas ir imlus darbas. Dirbti su alavu niekas nemokė, nes Lietuvoje tai buvo nauja. G. Kazlauskas tapo seniai nenaudojamo metalo apdirbimo pradininku. Reikėjo praminti takus į tą seniai pamirštą pasaulį.
Gilindamasis į to metalo savybes, sužinojęs, kad jam labai kenkia šaltis ir drėgmė. Dėl to jis pradeda trupėti, vyksta savotiška mineralizacija, vadinama „alavo maru“. Istorikai pažymi, jog į Rusiją atžygiavę Napaleono kareiviai sušalo ir dėl to, kad neatlaikė jų alavinės sagos: nuo šalčio jos subyrėjo, pavirto dulkėmis ir apnuogino kareivius.

Kūrėjas be kūrybos
Čia kurti reikia labai subtiliai, kad restauruotame objekte nesimatytų restauracijos žymių. Ta kūryba yra autentiška. Nieko negalima prikurti savo.
Restauratorius pirmiausia restauravo kunigaikščio Jonušo Radvilos sarkofagą, prie kurio reikėjo padirbėti net penkerius metus. Po to Kristupo Radvilos (Jonušo senelio) – dar dvejus metus. Vėliau restauravo keturis vaikaičių – Jonušo brolių ir seserų (Stepono, Mykolo, Jurgio, Elžbietos, mirusių vaikystėje) – sarkofagus.
Restauravo ir kalvinų bažnyčios sietyną, kuris yra Arkikatedroje Vilniuje, Merkinės bažnyčios Dievo Motinos paveikslo sidabrinį apkalą, XVIII a. šios bažnyčios alavinės žvakidės. Daug visokių darbų atliko ne tik Kėdainiuose, bet restauravo ir Veisiejų bažnyčioje esančią kunigaikštienės M. Oginskienės cinko karstą, Kretingos bažnyčioje tris grafų Chodkevičių sarkofagus, kuriuose yra paauksuotų detalių. Pavyzdžiui, Kristinos Marijos Chodkevičiūtės sarkofagas yra vienintelis Lietuvoje polichromuotas ir su paauksuotomis detalėmis.
Teko nemažai praleisti laiko ir Vandžiogalos bažnyčioje, kur reikėjo restauruoti didįjį altorių, po bažnyčios remonto altoriuje buvusius votus sutvarkyti, tvarkingai sudėti į vietą, sutvarkyti kitus fragmentus.
Paskendęs darbuose su žibalinėmis lempomis, kurių yra visoje Lietuvoje, Kėdainiuose. Iš jų yra įdomių, susijusių su su laivyba, karyba, kurios kurtos daugiausia vokiečių, lenkų, anglų meistrų.
Be to, ir toliau dirba Veisiejų, Kretingos, Šiaulių ir Dzūkijos, Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose. Dar daug darbų laukia ir Kėdainiuose.
Jis didžiuojasi savo gimtine, džiaugiasi, kad miestas išgražėjo, ir labai nori, kad gyventojai šį unikalų miestą brangintų, stengtųsi viską išsaugoti ateinančioms kartoms, nebūtų niokojama, kas sukurta.
Savo asmeniniam gyvenimui lieka nedaug laiko, tuo labiau savo kūrybai, bet šiek tiek kuria. Yra sukūręs Paberžės bažnyčios sietyną, dar kai ką.
Yra apkeliavęs daugybę pasaulio šalių ir valstybių, kuriose domisi senovės palikimu.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.