Seneliai – tėvams, tėvai – vaikams

0

Tautodailininkės Loretos Steponavičienės namuose – tikras gausybės ragas įvairių rankų darbo mezginių, žaislų, kepuraičių, paveikslėlių ir rūbų. Tačiau tai visai nestebina sužinojus, kad jos ir mama, ir močiutė buvo gabios tautodailininkės. Dvi L. Steponavičienės dukros irgi neabejingos menui ir estetikai. Polinkis į meną paveldimas?

L. Steponavičienė džiaugiasi, kad jos dukros – jaunėlė Laura ir vyresnėlė Gintarė – taip pat neabejingos menui ir kūrybai.

L. Steponavičienė džiaugiasi, kad jos dukros – jaunėlė Laura ir vyresnėlė Gintarė – taip pat neabejingos menui ir kūrybai.

„Kur siūlai, ten ir aš“, – trumpai prisistato L. Steponavičienė, įvairius darbelius iš siūlų kurianti jau nuo vaikystės.
„Man menas – didžiausia dovana dar nuo mokyklos laikų. Didžiausią postūmį kurti man davė artimiausios giminaitės – mama, močiutė, krikšto motinėlė. Močiutė buvo gabi visiems rankdarbiams, tikrai nežinau, ko ji nemokėjo. Močiutė kūrė iš įvairiausių medžiagų: popieriaus, medžiagos, siūlų. Mama daugiau linkusi megzti su virbalais, bet jaunystėje labai puikiai siuvinėjo. Krikšto motinėlė buvo audėja – iki šiol prisimenu tas didžiąsias audimo stakles. Būdavo, kad aš pasiimdavau audimo siūlus ir juos sumegzdavau“, – prisiminusi jaunystės išdaigas juokiasi L. Steponavičienė, pati su rankdarbiais susidurianti nuo pat mažumės.
„Megzti išmokau dar būdama penkerių, o kitokie rankdarbiai prasidėjo nuo mokyklos laikų. Mėgstu ir siūti, tačiau dabar tai darau kiek rečiau. Ypač daug siūdavau tarybiniais metais, kuomet norėdavosi originalių, gražių rūbų. Juk tuo metu visi parduodami drabužiai būdavo vienodi“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad tais gūdžiais laikais savos kūrybos drabužiuose nevengdavo pridėti ir tautinės, lietuviškos simbolikos.

Originalus pavasarinis papuošalas – odinės gėlės – segės. Vienos tokios pagaminimas reikalauja ne tik kantrybės, bet ir įgūdžių.

Originalus pavasarinis papuošalas – odinės gėlės – segės. Vienos tokios pagaminimas reikalauja ne tik kantrybės, bet ir įgūdžių.

Mūzos aplanko naktį
„Savo darbus stengiuosi daryti tik iš natūralių medžiagų – lino, medžio, odos. Visai nenaudoju plastmasinių detalių“, – pažymėjo ji. Kurdama moteris stengiasi derintis prie lietuvaičių įpročių bei madų, kurti tai, kas patinka tautiečiams. Tačiau jos darbai sulaukia ir užsieniečių susidomėjimo: nemažai jos kūrinių jau yra iškeliavę į užsienį – Vokietiją, Angliją. Šiuo metu moteris kuria originalią, iš baltų siūlų neriamą suknelę – nėrinys jau netrukus bus baigtas ir keliaus vienai lietuvaitei į tolimąją Turkiją.
L. Steponavičienės darbai originalūs, jos pačios išjausti ir sukurti. Moteris aiškino, jog rankdarbių idėjos dažniausiai gimsta naktimis.
„Dažniausiai būna, kad jos ateina netikėtai, nei iš šio, nei iš to, tarsi nukrinta. Atsikėlusi jau žinau, ką ir kaip darysiu. Žinoma, mezgimo raštus seku iš mezgimo knygų, tačiau, pavyzdžiui, kokiu raštu ir spalva megzti kepuraitę, kokia ji turėtų būti, sugalvoju pati“, – sakė kūrybiškumo ir idėjų nestokojanti pašnekovė.

Nori išlaikyti autentiškumą
L. Steponavičienei nesvetima ir tradicinė, lietuvių liaudies motyvais remta kūryba. Dabar moteris priklauso ir Kėdainių tautodailininkų draugijai. Šiuo metu pašnekovė sakė itin susidomėjusi tradicinių žemaitiškų vytinių juostų kūrimu.
„Praėjusiais metais dalyvavau kursuose, kuriuose išmokau juostas vyti. Šiom, populiariausioms juostoms Žemaitijos regione kuriant reikia taikyti mažiau reikalavimų nei aukštaitiškoms juostoms. Pastarosios yra sudėtingesnės ir technika, ir siūlų parinkimu. Dirbdama stengiuosi laikytis tradicinių lietuvių liaudies raštų ir motyvų – nesinori daryti kičo, o priešingai, išlaikyti autentiškumą“, – pabrėžė ji.
Nors dirba ir gyvena Lietuvoje, L. Steponavičienė prisipažino, kad idėjų, paremtų etnografiniais motyvais, semiasi bendradarbiaudama su užsienyje, Anglijoje, gyvenančia tautiete.
„Tai nuostabi moteris – ji, gyvendama Londone, puoselėja lietuvių liaudies rankų darbo kūrybą ten. Ji turi tokios įspūdingos literatūros, kuria maloniai dalinasi ir su manimi. Iš tų knygų aš semiuosi ir tradicinių raštų, ir darbelių idėjų“, – kalbėjo pašnekovė.

Mamos pasekėjos
L. Steponavičienė užsimena, kad į kūrybinį procesą įsisukusi visa šeima – ar darbu, ar dėmesiu padeda mamai realizuoti savo kūrybinius sumanymus. Ji teigia besidžiaugianti, kad jos dvi dukros taip pat linkusios į meną.
„Vyresnėlė Gintarė šiuo metu mokosi Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ji – būsima interjero dekoratorė. Gintarė labai mėgsta kurti smulkius, kantrybės reikalaujančius darbelius. O jaunėlė Laura – pirmokėlė. Pastebiu, kad ji mėgsta piešti, be to, visada smalsiai stebi, ką ir kaip aš pati kuriu“, – neslepia pasididžiavimo savo dukromis moteris. Nors pastaruoju metu jos abi nelabai domisi rankdarbiais, L. Steponavičienė neabejoja, jog ateityje dukros paseks mamos pavyzdžiu ir pačios kurs įvairiausius rankdarbius.
Pati moteris juokauja, kad ją visą gyvenimą seka vaikai ir menas. Dabar ji vaikų dienos centre „Tavo svajonė“ moko čia besilankantį jaunimą rankdarbių kūrybos paslapčių.
„Čia susilieja ir darbas, ir hobis – užtat ir nejaučiu, kad einu į darbą“, – tikina moteris. Grįžusi namo ji vėl ima į rankas mezginį. Nors kai kuriems rankdarbiams iš pirmo žvilgsnio sukurti reikia ne tik daug valandų, bet ir neišmatuojamos kantrybės, moteris tikino, kad tai – geriausias poilsis. „Geriausiai pailsiu tik kurdama, tačiau jau pastebiu, kad man 24 valandų per parą yra mažoka. Na, o kantrybė tikriausiai iš močiutės“, – šypsosi ji.

Padeda išmokti ir kraštiečiams
L. Steponavičienė aktyviai dalyvauja mugėse ir ten pardavinėja savo rankdarbius – įvairiaspalves gėlės – seges, nertas kepuraites, įvairius mezginius. Be to, moters kūriniai dalyvauja ir parodose. Arčiausiai Kėdainių jos darbus galima išvysti Šėtos kultūros centro erdvėse – paroda skirta 1863 metų sukilimui. Dar kita vytinių juostų paroda keliauja po Lietuvą. Moteris savo amatą noriai demonstruoja ir Kėdainiuose – praėjusiais metais, prieš pat šv. Kalėdas, ji Kėdainių Arnetų name pristatė juostų pynimo meną, mokė ir padėjo visiems norintiesiems tai išbandyti savomis rankomis.
Tautodailininkė prisipažįsta, kad didžiausia jos darbų įkvėpėja – mylima močiutė. Anūkei perduota patirtis ir patarimai – vis dar gyvi ir nepamiršti, o iš kartos į kartą perduodamas genas grožiui ir menui – šeimoje vis dar stiprus.

Leave A Reply