Netylant diskusijoms dėl naujų objektų atsiradimo Kėdainių senamiestyje, rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Vytautas Kundrotas pakalbino žinomus architektus Astą ir Gintarą Prikockius, kuriems Kėdainiai yra vienas mieliausių, patraukliausių Lietuvos miestų.

Dar 2005 m. G. Prikockis prisidėjo prie paminklo Radviloms atsiradimo Kėdainiuose – jis buvo konkurso vertinimo komisijos narys. Beje, šis architektas šalia Didžiosios Rinkos aikštės pietinės kraštinės suprojektavo modernios architektūros Registrų centro pastatą. Gaila, kad jo taip ir nepastatė.

Pagal architektų A. ir G. Prikockių projektą renovuotas Lietuvos žemdirbystės instituto (LAMMC Žemdirbystės institutas) pastatas Akademijoje, Dotnuvos seniūnijoje.

Tiesa, A. Prikockienė gimė ir užaugo Akademijoje. Čia ji baigė tuometę Dotnuvos I. Mičiurino vidurinę mokyklą. Iki šiol mūsų kraštietė intensyviai dirba autorinės architektūros ir paveldo restauracijos bei rekonstrukcijos srityse. Dauguma žymiausių, apdovanojimus pelniusių A. Prikockienės darbų sukurta kartu su vyru Gintaru.

Šiuos architektus pažįstu nuo 1978 metų. Esu įsitikinęs, kad jie yra vieni ryškiausių kultūros paveldo architektūros puoselėtojų bei kūrėjų Lietuvoje. Todėl manau, kad kėdainiečiams jų svari nuomonė ir pastebėjimai dėl Kėdainių senamiesčio tvarkymo turėtų būti įdomūs.

Architektų Astos ir Gintaro Prikockių požiūris į senamiesčio centrinę dalį

Pėsčiųjų tiltas per Nevėžio upę.

Kėdainiai pirmiausiai yra ne agurkų, bet Radvilų miestas. Tik sovietiniais metais ši žinia buvo visai ištrinta iš viešojo gyvenimo. Miestas visai nepelnytai supaprastintas, nuniveliuotas ir užmirštas. O tai vis dėlto yra ketvirtas pagal reikšmę Lietuvos senamiestis. Todėl vertinant šiame kontekste, visi darbai, leidžiantys prisiminti, suprasti, pažinti šį miestą, yra labai svarbūs ir reikalingi.

Džiugu, kad pastaruoju metu Kėdainių senamiestis keičiasi. Pašalinus medžius ir sutvarkius dangas – atsirado Didžiosios Rinkos aikštė. Statomas tiltas, jungiantis žemaičių ir aukštaičių žemes. Miesto atminčiai tai – labai svarbūs darbai. Būtent Didžiosios Rinkos aikštėje, šalia Rotušės, vyko svarbiausi miestiečių susiėjimai – turgūs, šventės, paradai. Pašalinus medžius aikštė susigrąžino savo svarbą. Dabar čia vėl gali susirinkti tūkstančiai miestiečių.

Pėsčiųjų tiltas nėra vien tik eilinis infrastruktūros elementas, leidžiantis miestiečiams pereiti į kitą Nevėžio pusę. Šis tiltas jungia ir dvi istorines Lietuvos žemes, ir du tikėjimus – Evangelikų reformatų ir Šv. Jurgio bažnyčias. Būtent tokia jungtis šiais laikais jau tampa retenybe. Tai – labai svarbus kultūrinis, emocinis akcentas, todėl jo tiesiog negalima nepastebėti. O išskirtinė prasmė reikalauja ir išimtinės išraiškos.

Kėdainiuose šiais metais baigta rekonstruoti Žydų gatvė.

Labai dažnai net ir didesniuose miestuose randi sutvarkytą aikštę ar gatvę. Kėdainiai nustebina tuo, kad čia pamatai daug platesnį požiūrį, atpažįsti senojo miesto urbanistinę struktūrą, regi tvarkomas ar sutvarkytas mažesnes gatveles ar aikštes (Senosios Rinkos, Knypavos Rinkos aikštės; Kranto 2-oji ir Žydų gatvės). Pamatai restauruotus ir naujam gyvenimui prikeltus pastatus (Šviesioji gimnazija, škotų Grėjaus ir Beneto namai).

Džiugu, kad miestas buvo kuriamas naudojant patvarias ilgaamžes medžiagas, nes tik taip iki mūsų laikų išliko patys iškiliausi architektūros statiniai. Labiausiai žavi tai, jog Kėdainių senamiestis tvarkomas nuosekliai, pasveriant kiekvieną smulkmeną. Puikiausias pavyzdys – Žydų gatvelė, kur solidžiai sutvarkius grindinį, naujomis spalvomis atsiskleidė net ir seni, dar nesutvarkyti pastatai.

Manome, kad Kėdainių senamiesčio tvarkymas turėtų sulaukti daug didesnio dėmesio Lietuvos mastu.

 

Kėdainių rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Vytautas Kundrotas

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.