Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filiale Žemdirbystės institute Dirvožemio ir augalininkystės skyriuje vyresniąja mokslo darbuotoja dirbanti daktarė Ona Auškalnienė ne tik gilinasi į piktžolėtumo problemas, bet ir daugiau nei ketvirtį amžiaus vadovauja folkloro ansambliui „Seklyčia“.

„Seklyčios“ turtas – devyniasdešimtmetė Bronislava Gaučienė.

„Seklyčios“ turtas – devyniasdešimtmetė Bronislava Gaučienė.

Etnokultūros puoselėtoja O. Auškalnienė už atsidavimą liaudies menui 2011 metais buvo apdovanota Kėdainių krašto kultūros premija. Ji puikiai suderina mokslininkės ir folkloro ansambio vadovės darbus. Ansambliečiai neslepia, kad tik vadovės entuziazmo dėka kolektyvas užaugo, subrendo ir visai neseniai atšventė garbingą veiklos trisdešimties metų jubiliejų.
„Man dainavimas tikrai netrukdo moksliniam darbui. Netgi priešingai – dainos padeda pailsinti smegenis, tad ir disertaciją rašiau ruošdamasi „Seklyčios“ kūrybinės veiklos dešimtmečiui. Gal todėl ir mūsų ansambliečiai tokie žvalūs, energingi ir optimistiški“, – sakė Akademijos kultūros centro folkloro ansamblio „Seklyčia“ vadovė Ona Auškalnienė.

O. Auškalnienė džiaugiasi, kad dukra Rūta puiki mamos pagalbininkė, organizuojant ansamblio veiklą.

O. Auškalnienė džiaugiasi, kad dukra Rūta puiki mamos pagalbininkė, organizuojant ansamblio veiklą.

Jubiliejui graži šventė
Akademijos kultūros centre vykęs „Seklyčios“ jubiliejus tapo tikra atgaiva Kėdainių krašto folkloro mėgėjams. Į šventę atėję akademiškiai žinojo, kad O. Auškalnienės vadovaujamas ansamblis padovanos nepakartojamą reginį: „Mūsų „Seklyčia“ užburia puikiais pasirodymais, o ir draugų jie turi šaunių. Tad žinome, kad gausime didelę dozę puikių liaudies dainų.“
Be šventės kaltininkų, gimtadienyje skambėjo Šlapaberžės moterų ansamblio „Berželis“, Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblio „Jorija“, Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto folkloro ansamblio „Senapilė“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos folkloro ansamblio „Tatato“ narių atliekamos dainos. „Esame laimingi sulaukę šitokio gražaus būrio draugų muzikinių pasveikinimų. Mums geriausios dovanos – skambios dainos. Tad šiandien jas traukiame iš visos širdies“, – šypsojosi „Seklyčios“ vadovė.

Žmones tobulina aplinka
Iš Alytaus į Kėdainių kraštą atvykusi ir čia šaknis įleidusi Žemdirbystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė Ona Auškalnienė beveik ketvirtį amžiaus yra ir nepailstanti etnokultūros skleidėja Kėdainių krašte. Didžiąją savo laisvalaikio dalį paskyrusi šiai veiklai, jau seniai nebeatskiria jos nuo savo gyvenimo būdo. Akademiškė mokslininkė puoselėja, saugo ir skleidžia etnokultūrą įvairiomis formomis: konsultuoja kolegas,

Į jubiliejinį koncertą susirinko daugybė „Seklyčios“ gerbėjų.

Į jubiliejinį koncertą susirinko daugybė „Seklyčios“ gerbėjų.

įstaigas, dalyvauja įvairiose kalendorinėse ir tradicinėse rajono šventėse, folkloro festivaliuose. Pati yra parengusi ir įgyvendinusi ne vieną etnokultūros sklaidai skirtą projektą.
Moteris įsitikinusi, kad žmogaus tobulėjimui labai svarbi jį supanti aplinka ir žmonės.
Atvažiavusi į Akademiją O. Auškalnienė pateko į kūrybingų ir išsilavinusių žmonių ratą. Jos mokslinio darbo vadovė daktarė Aldona Jakštaitė buvo puikus to kūrybingo, ambicingo, išsilavinusio žmogaus pavyzdys. Ne be A. Jakštaitės paraginimo daugiau nei prieš 27 metus Ona pravėrė ir ansamblio „Seklyčia“ repeticijų salės duris.

Neromantiškas kolektyvo gimimas
„Aldona Jakštaitė buvo viena iš ansamblio „Seklyčia“ įkūrėjų. Pati ji nebuvo muzikali, bet turėjo nepaprastą pojūtį liaudies kūrybai, sugebėjo girdėti tikrus dalykus. „Seklyčios“ įkūrimo idėja buvo labai įdomi: dukterėčios laidotuvėse išgirdusi giedant vieno folkloro ansamblio dainininkus, Aldona Jakštaitė nusprendė, kad Akademijai reikia tokio ansamblio. Pirmoji ansamblio vadovė buvo Zita Dabužinskaitė, taip pat mokslininkė, studijų metais dainavusi „Ratilio“ ansamblyje. Ją irgi pakvietė ir paskatino Aldona. Po metų Zitai išsikėlus iš miestelio kolektyvui kurį laiką vadovavo iš Kauno važinėję Birutė ir Romas Veteikiai. Dvejus metus važinėję, vėliau jie atsisakė šio darbo ir ansamblio dainininkai nusprendė vadove išsirinkti mane. Man tai buvo absoliučiai naujas dalykas – juk tik tiek ir buvau susipažinusi su folkloru“, – atėjimą į ansamblį prisiminė O. Auškalnienė. „Žinoma, aš dviračio neišradinėjau – su Aldonos pagalba aplankiau daugybę įvairių kursų, mokymų, seminarų etnokultūros tematika. Viena galiu pasakyti, kad senąsias dainas pamilau iš karto – tai buvo man kažkas labai artimo ir gražaus“, – sakė „Seklyčios“ vadovė.

„Seklyčia“ įveikė ir kritimus, ir pakilimus, o dabar išsigryninusi džiugina liaudies kultūros puoselėjimu.

„Seklyčia“ įveikė ir kritimus, ir pakilimus, o dabar išsigryninusi džiugina liaudies kultūros puoselėjimu.

Kolektyvui reikia bendraminčių
„Seklyčiai“ akademiškė pradėjo vadovauti turėdama nedaug žinių, o metams bėgant spragos buvo užpildomos. „Negalima liautis tobulėti. Tad ir dabar turėdama laisvesnio laiko dalyvauju mokymuose ar seminaruose etnokultūros tematika“, – sakė Ona Auškalnienė. Anot jos, folklore svarbiausia meilė muzikai, nors negalima pamiršti ir muzikalumo, kurio savyje turime kiekvienas mūsų: „Smagu, kad turiu bendraminčių būrį, nes viena nepadaryčiau nieko: nei geros programos, nei įdomių koncertų. Dainuojame ir dainuosime tol, kol jausime poreikį. Būtų puiku, jei vėliau tai, iš mūsų perimtų vaikai. Labai džiaugiuosi, kad ansamblio repeticijas noriai lanko ir mano pačios atžalos – Rūta ir septyniolikmetis Rokas. Kolektyve savo vietą atranda ir keturmečiai dainininkių anūkai, ir garbios senjoros, tarp kurių visų mylimiausia devyniasdešimtmetė Bronislava Gaučienė.“
Iš pradžių „Seklyčioje“ būrėsi daugiausia instituto darbuotojai, vėliau prie jų prisijungė dainingi kaimynai, o šiandien kartu muzikuoja ne tik Akademijos, bet ir Dotnuvos, Bokštų, Vainotiškių, Šlapaberžės šviesuoliai.
Pasak kolektyvo vadovės, iš pradžių „Seklyčios“ nariai neketino rodytis scenoje, norėta tik susirinkus padainuoti, pašokti, suorganizuoti švenčių sau ir bendraminčiams. Ilgainiui toks požiūris keitėsi, ir ansamblis ėmė aktyviai koncertuoti. „Savo krašto dainas pradėjome dainuoti besiruošdami Pasaulio lietuvių dainų šventei. Tebedainuojame jas iki šiol – atrandame vis naujų, o ir mes kitiems įdomūs tiek, kiek esame savimi“, – mano kolektyvo vadovė.

Keliai į kolektyvą skirtingi
Devyniasdešimtmetė Bronislava Gaučienė džiaugiasi, kad ji yra „Seklyčios“ narė: „Mano tėtė buvo dainininkas, tai aš nuo vaikystės moku bemaž šimtą senovinių dainų. Kai Onutė išgirdo, kaip aš dainuoju, tai pakvietė prisijungti. Dabar labai džiaugiuosi, kad mano dainų mokosi ir kiti ansambliečiai. „Vienuolikmetis Martynas į kolektyvą atėjo išgirdęs, kaip senovines dainas dainuoja kaimynė: „Man patinka senos dainos. Smagu dainuoti kolektyve. Čia labai šauniai leidžiame laiką.“

Garsėja Lietuvoje
„Seklyčia“ puikiai žinoma ne tik Kėdainių rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Aktyviai koncertuojantis kolektyvas yra nuolatinis Pasaulio lietuvių dainų švenčių, tarptautinių folkloro festivalių „Baltica“, „Skamba skamba kankliai“, „Atataria lamzdžiai“, „Vai žiba žiburužiai“, „Trys ratilėliu“, Kernavės Joninių ir kitų švenčių dalyvis. Per trisdešimt savo veiklos metų kolektyvas tapo vienu brandžiausių folkloro ansamblių Kėdainių rajone. Ansambliečiai parengė ir 2009 metais išleido savo kompaktinę plokštelę „Galiam sodi rymojau“. 15 „Seklyčios“ dainų įrašyta Kėdainių muziejaus ir LLKC parengtoje ir išleistoje kompaktinėje plokštelėje „Margi dvarai“. Be dainų, ansamblis liaudies kūrybą pristato ir šokiais, rateliais, žaidimais, smulkiosios tautosakos pavyzdžiais. Pati O. Auškalnienė tiek folklore, tiek mokslinėje veikloje ieško galimybių, o ne kliūčių, bendrysčių, o ne skirtumų, kone kasdien bando susieti iš pirmo žvilgsnio nesiejamus dalykus. „Gal tai ir yra kūryba?“ – svarsto ji.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.