Šeimyninio gyvenimo krizės

0

Gal tai ir kelia nuostabą, tačiau įrodyta: kad ir kiek kartų besituoktum, šeimyninės krizės ištinka tuo pačiu metu, skaičiuojant nuo santuokinio gyvenimo pradžios. Maža to, konfliktų priežastys ir ginčų temos praktiškai nesikeičia. Tad galime daryti 2 išvadas. Pirma (paguodžianti): kaltųjų čia nėra ir ieškoti jų neverta. Antra (filosofinė): jei jau konfliktai neišvengiami, reikia būti jiems pasiruošus.

Krizės, kaip ir bet kurie kiti moksliškai aprašyti reiškiniai, turi savo požymius. Pasitikrinkite, galbūt paskutinės savaitės jūsų ir sutuoktinio kivirčas – tai artėjančių problemų ženklas?
Krizės simptomai:

  • visiškas konfliktų nebuvimas tarp sutuoktinių arba, priešingai, konfliktų skaičius peržengia leidžiamas ribas;
    debatai, aptariant problemas su savo partneriu, visiškai nekonstruktyvūs: kiekvienas laikosi savo ir nesistengia suprasti kito;
  • bendraujant suveikia gynybinės-agresinės reakcijos; kiekvienas kitame mato konflikto kaltininką; kiekvienas stengiasi partnerį priversti pasielgti pagal save;
  • vieno iš partnerių nuolatinis seksualinių santykių vengimas;
  • vyras atriboja žmoną nuo sprendimų priėmimo;
  • vyras atsiriboja nuo buitinių problemų sprendimo;
  • „užsiciklinimas“ ties viena tema arba, priešingai, grubus tylėjimas;
  • žmona nesistengia galvoti apie save ir visiškai atsideda šeimai, taip iš moters virsdama į „darbinį arklį“;
    darboholizmas, dažniausiai juo „serga“ tie, kuriems nesiseka savęs atskleisti šeimoje – paprastai, vyrai.

Šeimos krizėms taip pat būdingas tam tikras periodiškumas. Tai nereiškia, kad kiekviena šeima privalo turėti problemų kas tam tikrą laiko tarpą. Tačiau, jeigu staiga sutuoktinio elgesys tampa keistas, verta pagalvoti, ar tai nėra susiję su tuo, kad atėjo krizės metas?
Pirmieji metai ir pirmoji šeimyninė krizė. Ją sukelia taip vadinamoji tarpusavio trintis, kai reikia priprasti vienam prie kito įpročių, pomėgių ir būdo. Tarkim, vyras gali būti „vyturys“, o žmona – „pelėda“. Jis išmėto daiktus, ji nepakelia netvarkos. Ir taip toliau ir pan. Jei žmonės išties myli vienas kitą, tai ši krizė išgyvenama lengvai.
Treti–ketvirti metai. Pirmagimio krizė. Moteris susitelkia ties nėštumu, paskui visas jos dėmesys – kūdikiui. Vyrui natūraliai trūksta žmonos dėmesio. Vyras seksualiai nepatenkintas, savo žmonoje pradeda matyti vis daugiau trūkumų, lengvai susierzina, gali ryžtis neištikimybei. Žmona nervinasi ir išgyvena įtarimus, gali kilti šeimyninių skandalų. Jei moteris atras jėgų daugiau dėmesio skirti vyrui arba bent jau paaiškins, kad mažiau dėmesio nereiškia mažiau meilės, tai krizė taip pat išsispręs.
Penkeri metai. Sugrįžimo krizė. Priežasčių kilti šiai krizei dažniausiai atsiranda dėl moters, kuri paprastai šiuo metu, po vaiko gimimo, grįžta į aktyvų socialinį ir profesinį gyvenimą. Ir pradeda suprasti, kad daug ko nespėja. Jai iškyla beveik neįgyvendinama užduotis: išlaikyti namų jaukumą, skirti dėmesio vyrui ir vaikui, atlikti savo įsipareigojimus darbe ir atrodyti taip, kaip norisi. Stiprus moters poreikis naujiems emociniams išgyvenimams dažnai būtent penktaisiais santuokos metais pastūmėja moteris į neištikimybę. Svarbiausia šio krizinio laikotarpio užduotis vyrui – būti dėmesingam savo žmonai ir jai pagelbėti.
Septyneri metai. Monotoniškumo krizė. Šiuo metu šeimoje, dažniausiai, viskas sustyguota: buitis, intymūs santykiai, bendravimas, darbas. Statistika rodo, jog šiame etape skyrybų iniciatorėmis dažniausiai tampa moterys. Vyras ir žmona jau apsipratę vienas su kitu. Dauguma vyrų skundžiasi, kad moterys nebeskiria laiko pramogoms, ignoruoja vyro rodomus romantiškus gestus. Taip sukuriami ryšiai iš šalies: meilužė vyrui vėl leidžia pasijusti medžiotoju. Beje, „neištikimuolis“ dažniausiai visai negalvoja apie išsiskyrimą su žmona ir, iškilus grėsmei, lengvai išsiskiria su meiluže. Vyras negali taip lengvai palikti namus, šeimą, įprastą gyvenimo būdą, jis pernelyg vertina pastangas, kurias įdėjo, kad tai sukurtų.
Vadinasi, abiem labai svarbu vertinti vienas kitą ir tai, ko pasiekėte. Kovoti su monotonija ir vienodumu. Ne veltui sakoma: „Geriau nesąmonė nei monotonija“.
Keturiolika metų. Keturiasdešimtmečių krizė. Net jei sutuoktiniai ilgus metus gyveno širdis į širdį, artėjant keturiasdešimtmečiui, dažniausiai iškyla didžiausia krizė. Moterims tai gali būti susiję su artėjančiu klimaksu, charakterio pablogėjimu, padidėjusiu nervingumu. Praktiškai kiekvienoje poroje su amžiumi pastebima seksualinė ir emocinė stagnacija, sąstingis. Vidutiniškai kas penktas 40–50 metų vyras žengia į naują santuoką.
Daugiau nei pusė jų tuokiasi su moterimis, kurios jaunesnės už vyrą 15–20 metų, arba ima vieną partnerę keitinėti kita. Yra manančių, kad 40-mečių „maištas“ – tai vyriškasis klimakso variantas, reakcija į hormoninius pokyčius, tačiau dauguma mokslininkų visgi teigia, jog dėl viso to kalta baimė. Vyras pradeda įsisąmoninti, kad gyvenimas praeina, jau neatsitinka nieko naujo ir neįprasto, ateityje – tik senatvė. Tokios mintys sukelia užslėptas neurozes.
Tačiau paprasčiausias ir efektyviausias būdas kovoti su baime – susikurti jaunystės iliuziją. Gaila, kad daug čia nepatarsi. Kaip sako šiuolaikiniai gydytojai, vidurio amžiaus krizė – tai ir moterų, ir vyrų lemtis. Todėl, jei po to, kai vaikai užauga, atrasite jėgų ir noro domėtis vienas kitu, tai, vadinasi, garbingai atlaikysite šią krizę. Tačiau tai įmanoma tik esant abipusiam norui ir bendroms pastangoms.
Šeimyninio gyvenimo krizės – objektyvios. Kaip objektyvus ir įmanomas jų įveikimas. Ir jei tuo užsiimsite laiku, sąmoningai ir kartu, tai jums turėtų pavykti. O kai kurie patarimai jums gali padėti.


Ekstravertai ir intravertai: kam labiau pasisekė?

Jūs drąsiai imatės naujų dalykų, tačiau ne visada užtenka kantrybės juos pabaigti? Turite didelį bičiulių ratą ir nuolatos susirandate naujų pažįstamų? Tada greičiausiai esate ekstravertas – pasauliui atviras žmogus, kuriam svarbūs ryškūs įspūdžiai ir lengvas bendravimas.

Jūsų priešingybė – intravertas, daugiausia gyvenantis savo vidiniame pasaulyje. Vietoj plataus pažįstamų rato jis mieliau renkasi vieno–trijų tikrai artimų draugų kompaniją, nesižavi naujovėmis, paprastai tai – ištikimas ir patikimas žmogus šeimoje.
Tačiau ar verta suabsoliutinti vienas ar kitas žmogaus bendravimo savybes? Ar asmenybės ekstravertiškumas – visada tik teigiamas bruožas, o uždarumas – tik neigiamas?
Yra atlikta daugybė tyrimų apie intravertų ir ekstravertų savybes, gyvenimo kokybę, bendravimo pobūdį ir pan. Tarkim, JAV yra nusistovėjusi nuomonė, kad labiau sekasi ir laimingesni yra ekstravertai – juk jų socialiniai įgūdžiai, bendravimo įpročiai ir pan. žymiai geresni nei intravertų. Tačiau šioje vietoje dera užduoti klausimą: o kas yra sėkmė? Ar gebėjimas bendrauti gali atstoti gebėjimą aštriai mąstyti ir priimti tinkamus sprendimus, daryti akademinę karjerą? Šiandien jau esama tyrimų, kurie rodo ryšį tarp aukštesnio intelekto ir intravertiškumo. Intravertai pasižymi geresniais akademiniais gebėjimais, kritiniu mąstymu, tarp gabiausių pasaulio mokslininkų ir nacionalinių premijų laureatų žymiai daugiau intravertų. Intravertai ekstravertus lenkia apgalvotu problemų sprendimu. Tad ar galime lyginti ekstravertus ir intravertus apskritai, kad kažkurie iš jų geresni? Ir vieni, ir kiti turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių. Tačiau kviečiame jus perskaityti keletą įdomių pastebėjimų apie vienus ir kitus:

  • Galite visiškai pasitikėti savo intuicija, kada bandote nustatyti, ar žmogus, su kuriuo bendraujate, yra intravertas ar ekstravertas. Veidas, rankos paspaudimas, Facebook‘o profilis – pakankamai tikslūs vieno ar kito būdo liudytojai.
  • Muzikinis skonis labai daug pasako apie asmenybės tipą. Jei jums patinka greitos ir masiškai populiarios dainos, tai didesnė tikimybė, kad esate ekstravertas.
  • Labiau mėgstate kates ar šunis? Tarp šunų mylėtojų 15 proc. daugiau ekstravertų.
  • Ar jūs „vyturys“ ar „pelėda“? Tie, kurie anksčiau keliasi, dažniausiai yra intravertai.
  • Intravertams ir ekstravertams būdingi skirtingi seksualinio aktyvumo tipai.

Šiandien mažai kas bepamena, kad intravertų ir ekstravertų sąvokas įvedė šveicarų psichiatras Karlas Gustavas Jungas. Tačiau labiausiai jos išpopuliarėjo anglų psichologo Hanso Eysenck‘o asmenybės teorijoje. Šis psichologas sukūrė asmenybės apklausą, kuria remiantis žmogus galėjo būti priskirtas vienam ar kitam tipui. Remiantis H. Eysenck‘o nuomone, ekstravertas – tai žmogus, kurio mintys, jausmai, interesai ir veiksmai nukreipti į aplinkinius, į išorinio pasaulio dalykus. Ekstravertas lengvai užmezga kontaktą su kitais žmonėmis, gerai prisitaiko prie naujų aplinkybių. Ekstravertai impulsyvūs, esantys nuolatiniame judesyje, šmaikštautojai, dažnai – paviršutiniški.
Intravertų psichinė energija nukreipta į vidų, į patį save. Jo mintys, interesai ir net veiksmai nukreipti į savąjį AŠ. Todėl intravertams taip būdinga refleksija, nuolatinė savo dvasinės būsenos analizė. Intravertai sunkiai bendrauja su aplinkiniais ir blogiau nei ekstravertai prisitaiko prie pokyčių. Jiems neįdomu niekas, kas nesusiję su juo, su tuo, ko jis pats neturi. Jis ginasi vietoj to, kad leistų save formuoti, todėl sunkiai pasiduoda kitų įtakoms. Intravertai, paprastai, rimti, susilaikantys, pedantiški, neretai – linkę į depresiją.
Jei bandote vienas ar kitas aprašytas savybes priskirti sau, neskubėkite. Kartais rasti atsakymą gali būti sunku. Nes aiškiai išreikštų intravertų ir ekstravertų pasaulyje – mažiau nei pusė, likusieji – taip vadinamieji ambivertai, tarpinis tipas, kuriam būdingos arba vienos, arba kitos savybės priklausomai nuo situacijos.
Dera tik atminti, kad vienas ar kitas asmenybės kryptiškumas dažnai būna susijęs su prigimtinės nervų sistemos ypatybėmis. Aišku, vienus ar kitus konstruktyvaus elgesio įpročius galime suformuoti ir patys – vietoj tų, kurie mums trukdo gyventi ir dirbti. Ir intravertas, ir ekstravertas turi būti sąžiningas ir prisipažinti sau apie savo privalumus ir trūkumus.
Jei dar grįžtume prie sėkmės, kurią kaip paukštę visi svajoja bent už uodegos sugauti, tai reiktų prisiminti, kad dauguma įvairiausių patarimų ir rekomendacijų mažai naudingi todėl, kad skirti visiems – be jokio individualumo. Dauguma patarimų, kurie gali būti naudingi aktyviems, bendraujantiems ir atviriems žmonėms, gali būti visiškai nenaudingi ar net pakenkti uždariesiems. Pavyzdžiui, ekstravertams žymiai geriau sekasi su trumpais ir kompaktiškais projektais todėl, kad ilgalaikiai dalykai jiems greit nusibosta ir prarandama motyvacija. Jiems taip pat labai svarbi savidisciplina ir darbo organizacija. O štai intravertams reikėtų neatsisakyti galimybių išbandyti save naujame reikale, kad įgautų naujų reikalingų įgūdžių. Jiems ypač praverstų komunikacinių įgūdžių, komandinio darbo mokymai – tai gali intravertams padėti geriau pažinti žmones ir tvarkyti su jais reikalus.
Ir pabaigai.
Nors atvirumas pasauliui, ko gero, suteikia daugiau galimybių sėkmei, ekstravertams nederėtų turėti per didelių vilčių – jei neturėsite tam tikrų vertybių, jūsų atvirumas pasauliui savaime nieko negarantuos. O intravertams nederėtų nusiminti – daug intravertų gyvenime būna sėkmingi. Pavyzdžiui, kaip didysis išradėjas Tomas Edisonas ar bene turtingiausias pasaulio žmogus Bilas Geitsas.


E. Giordano, Tonino Lasconi, Graziella Boscato

Tėvai, spuogai ir kiti paauglystės rūpesčiai

Iš italų kalbos vertė Ina Jakaitė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. – 248 p.

Liaudies išmintis byloja – maži vaikai, maži rūpesčiai. Bet kai jie paauga… Tada dūsauja visi – ir rūpestingieji tėvai, ir nuvargę mokytojai, ir visko matę socialiniai pedagogai. Ką jau kalbėti apie patį vaiką, belieka tik įsivaizduoti, kaip jam sunku įžengti į tą baisiąją paauglystę ir suvaldyti perversmą, kuris ištinka jį visą: jo kūną, mintis, socialinį bendravimą, pasaulėjautą. Juolab kad nėra nei patirties, nei išminties, nei atspirties, o tik kunkuliuojantis gyvybingumas. Dažnai vaiko santykis su tėvais nutolsta šviesmečiais, o atsiverti draugui ar draugei paauglio akimis atrodo labai rizikinga. Užsidaryti, pasislėpti – štai geriausias sprendimas! O, kad taip užsislaptinus būtų galima pratūnoti kokius penkerius metus. Bet visi, net ir patys paaugliai, žino, kad tai neįmanoma. Taigi, tuo metu, kai, vaizdžiai kalbant, paauglio ar paauglės kūne ir galvoje sproginėja petardos, jie, tėvų, pedagogų, kaimynų ir visų kitų pamokslautojų nuomone, privalo atitikti savo įsivaizduotus ir kitų primestus standartus! Užprogramuotas konfliktas. Bet koks – tiek vidinis, tiek išorinis.
Padėti mums ir mūsų vaikams suprasti, kas darosi jų galvoje paauglystės metu, galėtų E. Giordano, T. Lasconi ir G. Boscato knyga „Tėvai, spuogai ir kiti paauglystės rūpesčiai“. Tai lyg pirmosios pagalbos vadovėlis, kurį galima skaityti labai įvairiai. Knyga suteikia palengvėjimą, kad savo jausmuose, kylančiuose iš įvairių situacijų, nesi vienišas – tą patį išgyvena ir kiti paaugliai. Tikslus problemų įvardijimas, neilgas kiekvieno skyriaus tekstas, jo pabaigoje Z kartos taip mėgstamas testas įžiebs šviesą ir taps lengviau orientuotis aplinkoje. Ir… bent retkarčiais paspausti tinkamą mygtuką savęs valdymo pulte.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave A Reply