Gerai atsimenu kruviną sausio dramą, ore tvyrojusią grėsmę, po Vilnių marširuojančius šarvuočius, kareivius, stiklinėmis akimis, ir okupuotą televizorių, kvailai gundantį „labanaktuko“ lėkštomis kalbomis. Atsimenu ir didžiulę eilę žmonių, speiguotą sausį atėjusių atsisveikinti su savo krauju tankus sustabdžiusiais jau­nuoliais. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo baisu. Tiek tankų ir OMON`o monstrų, kurie, pasak įkyrių gandų, tikrai šiandien puls Seimą, tiek kareivių, gaudančių sovietinės armijos vengiančius jaunuolius. Tačiau pamenu ir gaivų aiškumo jausmą. Laisvės trapumas darė ją neįkainojamą. Lyg žaizdras geležį. Barikados, apjuosu­sios Seimą ne skyrė, bet jungė. Visi buvome vienos tautos, kuri atsitiesė, dalis.

Man būtent Sausio 13-oji, o ne tingiai vasariška Liepos 6-oji yra tikroji Valstybės diena, į kalendorius įrašyta laisvės gynėjų krauju, o ne istorikų kabinetuose. Kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba ryžosi laisvės nuotykiui, tačiau tikrasis valstybės gimimas – kruvinoji Sausio drama, kai beginkliai žmonės savo dvasios jėga nugalėjo tankus. Žodis apie Nepriklausomybę įgavo kūną.

Ką mums Laisvės gynėjų diena reiškia šiandien? Prieš kurį laiką bičiulis liūdnai paklausė: o ar taip pat entuziastingai būtume gynę valstybę ir laisvę, jei turėtume galimybę bent viena akimi žvilgtelėti į tai, kuo pavirs ta išsvajota Tėvynė? Ar nutrūkę jaunų žmonių gyvenimai ne per didelė kaina už skandalais, visų karu su visais persismelkusią valstybę?

Netikiu algoritmais, esą leidžiančiais įvertinti laisvės naudą. Kai suserga artimas žmogus, mes padedame jam išgyti, o ne numojame ranka, sakydami – pasveikęs nuo šios ligos, jis kada nors vis tiek susirgs kokia kita, o galiausiai vis vien kažkada numirs, tad neverta gaišti kovojant su liga. Anuomet žmonės gynė ne tik savo valstybę, bet gynėme teisę turėti vertybes, tokias brangias, jog kartais net galima ryžtis už jas numirti.

Laisvė gyva tiek, kiek už ją kovojama. Nesąžininga būtų sakyti, kad šiandien mums kovoti sunkiau nei tiems, kurie beginkliai stojo prieš tankus. Didžiausias gundymas yra tai, kad būti vergu daug patogiau nei laisvu žmogumi. Pavyzdžiui, galima teigti, kad visų blogybių priežastis – prastas šeimininkas, kuris per daug reikalauja, duoda per mažai gėrybių, kuris prielankesnis kitiems vergams. Laisvo žmogaus šeimininkas – jo sąžinė, kuriai paklūstama ne iš baimės, bet iš pasitikėjimo. Vergui pakanka duonos ir žaidimų, laisvam žmogui reikia tiesos.

Šiandien mes apvagiame savo vaikus, nesugebėdami perteikti kovos už laisvę, tiesą svarbos. Dabarties herojai – ne sausio įvykių didvyriai ar pokario partizanai, bet televizijos „žvaigždžių“ pusfabrikačiai. Moralizuojame apie vertybių eroziją, bet patys savo veiksmais nesugebame perteikti, jog vertybes reikia ginti, už jas reikia kovoti. Kartais su tankais, kartais su lėkštumo gundymu, kartais su banalia veidmainyste.

Visiems mums tenka rinktis laisvę arba vergystę, ir tai vidinis apsisprendimas. Niekas negali kito priversti būti vergu, jei tas nenori. Galima būti laisvam tironijoje ir vergu laisvoje ir teisingoje visuomenėje.

Praėjus kelioms dienoms po kruvinų Sausio įvykių paskambino bičiulis ir susijaudinusiu balsu pasakė: „Mes privalome to nepamiršti.“ Skambino per sovietinę televiziją transliuojant Kremliaus propagandisto Aleksandro Nevzorovo filmą „Mūsiškiai“ (Našy), kuriame buvo skelbiamas ciniškas melas apie tai, kaip specialiųjų pajėgų kariai tik gynėsi ir saugojo žmones, į kuriuos šaudė savi, apie tai, kad aukos tėra inscenizacija, apie šlovingus išvaduotojus ir kietakakčius nacionalistus.

Tai buvo tiek šlykštu, jog sukrėtė ne mažiau nei tankai, nei ta nežinomybė ar gyvybės trapumo jausmas, kuris anomis dienomis tiesiog tvyrojo ore. Tarsi dar kartą beginklę minią būtų pervažiavęs tankas. Šįsyk – informacinis.

Bičiulio frazė, jog mes privalome to nepamiršti ir liudyti visiems tiesą apie kruvinus įvykius, anuomet buvo kaip įžadas: „Jei tik liksim gyvi, būsime kitokie.“ Deja, ne vienintelis įžadas, kurį kasdienybė gerokai aptirpdė. A. Nevzorovo tipo žiniasklaida lašas po lašo apsėmė viešą erdvę. Šiandien akiplėšiškas melas, panieka, pyktis, sklindantys iš televizoriaus ekrano, nebestebina, veikiau nustembame, pamatę solidarumo, jautrumo ir pagarbos blyksnių. Gal okupantai, užėmę televiziją, taip ir liko televizijos eteryje – apkalbų, pykčio, purvasklaidos viruso pavidalu?
Tikrai nesu joks didvyris. Anomis dienomis man buvo baisu, tačiau taip pat buvo stebėtinai aišku, kas svarbu, o kas – tik nereikšmingos detalės, dekoracijos. Visam laikui pasiliko tas keisto skaidrumo jausmas, kuris apėmė, kai užėjau tomis dienomis į Arkikatedrą. Mačiau žmonių, kurie atsisveikina su įprastu gyvenimu ir atsiduoda Dievo valiai. Tomis dienomis Lietuva ar bent Vilnius tikrai buvo Marijos žemė – žvilgsniai buvo nukreipti ne į parduotuvių vitrinas, bet į dangų.

Nepriklausomybė atrodė gležna kaip lauko gėlė, tačiau kartu būtent tada labiausiai didžiavomės savąja valdžia. Ano meto nuotraukose kiek nusigandę parlamentarų veidai, dujokaukės, apsauginės liemenės. Neabejoju, jog kiekvienas iš jų kovojo su pagunda viską mesti ir gelbėti savo kailį. Tačiau jie liko savo postuose. Galime visaip keikti valdžią, vardyti jos ydas, tačiau pripažinkime – ne kiekviena tauta gali pasigirti politikais, kurie liko su ja net fizinio susidorojimo grėsmės akivaizdoje.

Anuomet buvo labai baisu, todėl dėkoju visiems, kad buvome viena solidari tauta ir vienas kitam padėjome išlaikyti viltį, tikėjimą ir meilę. Neturime to užmiršti, nes tai brangiausia per pastaruosius kelis dešimtmečius patirtis, sunkiausiomis akimirkomis primenanti, jog tamsa tirščiausia prieš auštant.

Ir dar viena labai svarbi ano meto įvykių pamoka – laisvė ir padorumas neturi tautybės, taip pat, deja, kaip išdavytės ir parsidavėliškumas. Pažįstu ne vieną rusą, lenką, žydą, ukrainietį, kurie anuomet beginkliai stovėjo prieš tankus, keliems lietuviams kolaborantams per megafoną skelbiant, jog jie perima valdžią.

Ortodoksų kunigas Vitalijus papasakojo paradoksalią istoriją apie pažįstamą rusą, kuris anuomet metė visus darbus gimtoje Rusijoje ir atskubėjo prie barikadų ginti brolių lietuvių. Anuometinės nuotaikos pakerėtas, protestuodamas prieš sovietinės valdžios veiksmus, jis viešai sunaikino savo pasą, taip simboliškai parodydamas, kad nenori turėti nieko bendro su totalitarine valstybe, kuri traiško žmones tankais. Aprimus įtampai Vilniuje, paaiškėjo, kad Lietuvos bičiulis iš Rusijos provincijos nebegali be paso nei išvažiuoti iš čia, nei normaliai čia gyventi. Jam teko labai daug pavargti ir net gerokai paragauti skurdo, kol pagaliau jis grįžo į savo gimtąjį  miestą. Tačiau jis niekada neapgailestavo, kad atskubėjo ginti tų, kuriems reikėjo pagalbos. Jam buvo akivaizdu, jog abejingumas kito skriaudai nesuderinamas su laisvo žmogaus būtimi.

Kruvinosios sausio dienos įrodė, kad kova už laisvę – tai pirmiausia kova su savo baimėmis, pagundomis, o ne vienos tautos kova su kita. Tikrasis laisvės kovotojas ne tas, kuris laiko sugniaužęs akmenį, pasiruošęs jį sviesti į bet kurį kitą, kuris yra kitoks ir galbūt kelia grėsmę. Laisvė ne supriešina, bet sujungia, kuria bendrystę, prieš kurią bejėgės net ir imperijos, su visais savo tankais.

 

About The Author

Related Posts

One Response

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.