Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos abiturientai kartu su gimnazijos direktoriumi Alanu Magyla sausio 13 dieną dalyvavo iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seime.

Krakiškiui abiturientui Evaldui Bucininkui teko didelė garbė ir atsakomybė visos Lietuvos jaunimo vardu kalbėti iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai.

Krakiškiui abiturientui Evaldui Bucininkui teko didelė garbė ir atsakomybė visos Lietuvos jaunimo vardu kalbėti iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai.

Tai nebuvo sausas vizitas – krakiškiui abiturientui Evaldui Bucininkui teko didelė garbė ir atsakomybė visos Lietuvos jaunimo vardu kalbėti iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai.
Sutapusios mintys
Klausytojus labiausiai privertė susimąstyti retorinis Evaldo klausimas: „Jei viskas pasikartotų, ar ginčiau? Juk sakyti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Asmeniškai nežinau, ar turėčiau tiek drąsos.“ Jo nuoširdi kalba atspindėjo jaunimo požiūrį į to laikotarpio įvykius. Pasak Krakių M. Katkaus gimnazijos direktoriaus Alano Magylos, Evaldo kalbos mintys neišsiskyrė kitų kalbėtojų kontekste. „Evaldas pasakė itin gražią kalbą, kuri rišosi su kitų kalbėtojų mintimis. Panašiai kalbėjo ir Vytautas Landsbergis, ir Česlovas Juršėnas. Visos kalbos sukosi apie tai, kaip laisvė buvo įsivaizduota už ją kovojant ir ką turime šiandien. Ne vienas klausė, ar šiandien Lietuvoje yra vienybė? Evaldas – puikus skaitovas, tad jis savo pranešimą perskaitė itin jautriai ir išraiškjingai“, – įsimintiną dieną prisiminė A. Magyla. Jo teigimu, Krakės turi savotišką aurą, kuri ugdo ir stiprina patriotiškumą: „Čia pėdsaką paliko Mikalojus Daukša, Mikalojus Katkus, Juozas Meškuotis, Vytautas Ulevičius. Tokių žmonių kūryba negali palikti abejingų.“
Džiaugiasi pagalbininkais
Pats Evaldas sako, jog pranešimas iškilmingame posėdyje jam įsimins visam gyvenimui. „Turiu būti dėkingas daugeliui žmonių.Pirmiausia reikia dėkoti buvusiam mūsų gimnazijos mokiniui Benui Cechanavičiui, kuris dirba Seime ir gavęs užduotį rasti jauną žmogų, galintį kalbėti jaunimo vardu, prisiminė savo mokyklą. Kai gavau pasiūlymą paruošti pranešimą, pradėjau ieškoti pagalbininkų. Minčių turėjau daug, tačiau jas reikėjo gražiai ir prasmingai sudėlioti. Už pagalbą tai darant esu dėkingas gimnazijos direktoriui, buvusiai lietuvių kalbos mokytojai Vitai Gaučienei ir buvusiai mūsų gimnazistei Silvijai Stankevičiūtei. Pačią kalbą rašiau apie pusantros savaitės, o ją išmokau per pusantros dienos. Skaitant pranešimą jaudulio buvo gana nemažai, nors stovėjimas prieš auditoriją man nėra naujiena. Čia juk ne šiaip scena, o kalba Seime. Tą puikiai supratau ir esu laimingas, kad su užduotimi susidorojau“, – išvyką į Seimą prisiminė gimnazistas Evaldas Bucininkas.

Sausio 13-ąją Krakių gimnazistus į Seimą palydėjo gimnazijos direktorius Alanas Magyla.

Sausio 13-ąją Krakių gimnazistus į Seimą palydėjo gimnazijos direktorius Alanas Magyla.

Pakeitė supratimą
Jaunuolio teigimu, šiųmetė Sausio 13-oji pakeitė jo supratimą apie Laisvės gynėjų dieną. „Ankstesniais metais tik formaliai dalyvaudavau minėjimuose, dabar įsigilinau į tą dieną ir supratau, jog ji yra labai svarbi mūsų tautai. Gaila, kad jaunimas nebėra toks patriotiškas kaip prieš 23 metus. Tačiau ant mūsų pykti negalima, juk mes užaugom jau laisvoje šalyje. Mes nežinom, kad galėtų būti kitaip. Gaila, kad laisvę turime, bet nemokame jos puoselėti“, – gana filosofiškai svarsto Evaldas.
Po posėdžio Krakių gimnazijos delegacija stebėjo iškilmingą vėliavų pakėlimo ceremoniją, po to susitiko su kėdainiečiais Seimo nariais, apžiūrėjo jų darbo vietas.
Vėliau moksleiviai aplankė Vilniaus centre įsikūrusį KGB kalėjimo muziejų, sovietinio režimo aukų laidojimo vietą – koplyčią – kolumbariumą, įkurtą šalia Tuskulėnų dvaro.
Siūlome paskaityti Evaldo pranešimą, kurį jis sakė iškilmingame Laisvės gynėjų dienos posėdyje.

Pats Evaldas sako, jog pranešimas iškilmingame posėdyje jam įsimins visam gyvenimui.

Pats Evaldas sako, jog pranešimas iškilmingame posėdyje jam įsimins visam gyvenimui.

Gerbiamieji,
Sausio 13-oji – tai diena, krauju įrašyta į Lietuvos istoriją, giliai įsirėžusi į lietuvio atmintį. Ką tik nepriklausomybę atkūrusi valstybė, išsilaisvinusi iš daugiau nei pusę amžiaus trukusio svetimos šalies jungo ir pradėjusi laisvai kvėpuoti, žengti pirmuosius žingsnius, buvo vėl užpulta ir priversta rinktis: stoti į kovą ar grįžti atgal. Sovietinė valstybės forma buvo svetima, tad tauta ją atstūmė, o laisvės idėja, kirbėjusi Lietuvos žmonių galvose ir širdyse, buvo labai artima. Todėl kuriamą naują valstybę visi rėmė ir palaikė. Lietuva pasirinko drąsą, tikėjimą, vienybę. Mano, dabarties moksleivio, manymu, Sausios 13 – oji Lietuvos istorijoje yra viena svarbiausių dienų, kurią šiandien minime pagerbdami visus, pasiaukojusius dėl mūsų laisvės.
Tuomet, kai 1991 m. sausį kunkuliavo aistros prie Televizijos bokšto, Parlamento, Spaudos rūmų, Vilniaus gatvėmis riedėjo riaumojantys tankai ir žengė savimi pasitikintys sovietų armijos kareiviai, aš dar nebuvau gimęs. Tad man sunku įsivaizduoti, kaip viskas iš tikro turėjo atrodyti. Tačiau esu matęs ir vaizdo įrašų, ir nuotraukų, skaitęs ne vieną straipsnį. Sausio 13 – ąją kasmet primena bei susimąstyti skatina ir mūsų gimnazijoje vykstantys renginiai, kurių metu mokytojai dalijasi prisiminimais, aktų salėje giedamas Lietuvos himnas, per istorijos pamokas detaliai aptariami tų dienų įvykiai, jų ištakos. Sutinku, šios priemonės niekada neatspindės tuomečio žmonių vieningumo ir atsidavimo, tačiau kasmet per minėjimą, renginius giliai širdyje jaučiu ne tik padėką žmonėms, išdrįsusiems savo krauju ginti tėvynę, bet ir vienybės, patriotiškumo dvasią. Artimieji dažnai kalba, ką tomis dienomis išgyveno, kaip norėjo prisidėti prie valstybės nepriklausomybės gynimo, teigia, kad net dvejonių nebuvę. Labiausiai mane stebina tuomet parodyta drąsa, meilė, atsidavimas gimtajam kraštui. O juk, kai pamąstau, tai visa mūsų valstybės istorija yra amžinos kovos dėl gimtosios kalbos, dėl būvio, dėl išlikimo. Mano gimtąjį Krakių miestelį puošia daug paminklų. Tarp jų ir žinomo medžio skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus darbai, skirti Mikalojui Daukšai, knygnešiams. Lietuvos raštijos pradininkas Didžiojoje Lietuvoje, buvęs Krakių klebonas Mikalojus Daukša 16 a. pabaigoje, aukštindamas gimtąją kalbą, „Postilės” prakalboje rašė: „Gimtoji kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Jau daugiau kaip 400 metų tą tautos stiprybės testamentą skaitome. O vietos knygnešiams 19 a. pabaigoje, rizikuodamas gyvybe, platinti draudžiamą lietuvišką žodį Krakių apylinkėse padėjo kraštietis, „Balanos gadynės” autorius Mikalojus Katkus, kurio vardu pavadinta ir mūsų gimnazija. Partizanų, kovojusių prieš sovietų okupaciją, tragišką likimą, Sibiro tremtinių golgotos kelius akmeniniais paminklais įamžino vietos skulptorius Juozas Meškuotis. Taigi, tas nedidelis žemės sklypelis, vadinamas Lietuva, turėjo geležies tvirtybę, kitaip jis žmonių aukojimosi ir laisvės nebūtų pagimdęs!
Man dažnokai kyla klausimas, kaip aš elgčiausi, jei pasikartotų šios įsimintinos Sausio 13-osios įvykiai? Ar išdrįsčiau eiti ir kovoti už Lietuvos laisvę rizikuodamas savo gyvybe? Žinoma, dabar būtų galima sakyti, jog jei viskas pasikartotų, kovočiau, ginčiau, neleisčiau priešui kėsintis į mūsų laisvę, bet juk taip gali kalbėti kiekvienas. O gal tai tik skambūs žodžiai? Juk sakyti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Neabejoju, kad dauguma kartais esame drąsūs, bet negaliu atsikratyti kirbančio klausimo, ar galėtume aukoti gyvybę dėl savo šalies? Prisipažinsiu, kad asmeniškai aš nežinau, ar turėčiau tiek drąsos. Vaizdo įrašuose mačiau, kaip žmonės šaltą naktį stovėjo prie laužų, jų veidai alsavo patriotiškumu, noru kovoti už savo kraštą, nepasiduoti. Aš laikau save tikru patriotu ir tikrai noriu gyventi savo šalyje, čia dirbti, baigti mokslus, sukurti šeimą, bet nesu tikras, kad galėčiau pasiaukoti dėl savo valstybės. Pastebiu save besvarstantį, kad man dar visas gyvenimas prieš akis, turiu daugybę svajonių, tikslų, kurių ketinu siekti. O juk prieš 23-jus metus turėjo panašių svajonių ir žuvo sutraiškyti okupantų tankų, perverti sovietinių karių kulkų net 14 gynėjų. Tarp jų mano bendraamžiai Ignas ir Darius, kuriems buvo tik 17, dvidešimtmetį peržengę Virginijus, Loreta ir kiti. Jie išėjo nespėję atsisveikinti su artimaisiais, mylimaisiais, žuvo už tėvynę, kurioje gyvename, už rytą, kurį kiekvienas mūsų pasitinka. Jie nesvarstė ir nedvejojo. O aš dar svarstau, ar galėčiau… Privalėčiau, nes „Kurgi šviesiausias dangus?../ Kur švelniausia žolė?../Kur skardžiausias griaustinis?../ Tik Lietuvoj.”
Tik gaila, kad mes šiandien dažniausiai jaučiamės sumišę, pasimetę, o patriotiška skanduotė „Lietuva” girdima tik per sporto renginius, Europos čempionatus, krepšinį, plaukimą. Baisoka, kad neišsibarstytume po pasaulį – anglijas, ispanijas, sotesnio kąsnio, darbo, pašalpų ieškodami, ypač kaimai, gimtieji miesteliai. Reikėtų dažniau prisiminti, jog talentai gali ir Lietuvoje augti, tik reikia juos pastebėti ir puoselėti. Iš kitos pusės dažnai nevertiname to, ką turime, nes iš tiesų turime daug laisvių ir teisių, kurias teikia mūsų moderni valstybė. Tik niekada nereikia pamiršti, jog turime ir pareigų, tokių kaip darbas, aukojimasis, pagarba ir meilė savo kraštui. O to labiausiai vaikus turėtų įkvėpti tėvai. Čia norisi pacituoti mūsų širdžių poeto Justino Marcinkevičiaus posmą: „Įdiekit, motinos, vaikams/ Tėvynės meilę kuo didžiausią/ Ir ji paliks visiems laikams/ Kaip sielų sąjunga karščiausia./ Ir bus vaikai jums artimi/ Jausmais, protu ir širdimi./ Įkvėpkit, motinos, sūnums, Kad mūs dangus – ir tas kitokis./ Kitų jausmų nereikia mums –/ Jų pats gyvenimas išmokys.”
Tad visiems Sausio 13-osios didvyriams turėtume dėkoti už tai, jog esame laisvi ir nepriklausomi, galime svajoti, mokytis, studijuoti, kalbėti savo ir užsienio kalbomis ir būti žemėlapyje ne kaip sudėtinė imperijos dalis, o kaip atskira ir vieninga šalis. Mūsų tauta negausi, tačiau stipri, išskirtinė ir nepaprasta. Mes esame LIETUVA! Ačiū už dėmesį!

About The Author

Related Posts

2 Responses

  1. Arturas

    Stebėjau Sausio 13-osios minėjimą per televiziją ir džiaugiausi, kad mūsų kraštietis Evaldas Bucininkas jame kalbėjo nuoširdžiai, be apsimestino patoso. Iš šio jauno žmogaus to turėtų pasimokyti vyresnieji politikai – tiek rajoninio, tiek respublikinio „kalibro“. Kada ir jų kalbos bus nuoširdžios, o ne suvaidintos? Kada iš jų pranyks dirbtinės frazės „dėsime visas pastangas“, „padarysime viską“, „prireikus nesudvejosime“ ir panašiai? Tikrai džiugu, kad ne visas jaunimas tokiomis papūgiškomis abstrakcijomis susižavi.

    Atsakyti
  2. Salomeja

    O as manau, kad Sausio 13-osios minejimas – ne laikas ir ne vieta garsinti dvejones, ka darytume panasiems ivykiams pasikartojus. Eitume ir darytume ta pati – kitaip butu izeistas nekaltu auku atminimas.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.