Sakmės, padavimai, legendos – tai ne paprasti pasakojimai, bet naudinga pažintinė kraštotyrinė medžiaga. Pasak archeologo ir padavimų bei legendų tyrinėtojo Vykinto Vaitkevičiaus, sakmės ir tikėjimai akina pasakoti istoriją apie vietą, kuri yra įdomi, išskirtinė, kitokia. Legendos pasakojimas nėra suprantamas be konkrečios vietos. 

Šventybrastyje iki šiol ošia ąžuolai, po kuriais, manoma, buvo senoji pagonių šventvietė.

Šventybrastyje iki šiol ošia ąžuolai, po kuriais, manoma, buvo senoji pagonių šventvietė.

Legenda įtvirtina žmogaus ryšį su gimtąja žeme, tėvų namais, kaimo piliakalniu ar pamėgtu ežeru.
Niekas nepasakys, kiek legendoms, padavimams, sakmėms metų. Jos – krašto gyvenimo ir šimtametės istorijos atspindys.
Šiandien padavimų, sakmių, legendų tekstų galima rasti bibliotekose, kraštotyros muziejuose, archyvuose, įvairiose publikacijose. Pristatome jums užrašytus padavimus apie Kėdainių krašto vietovardžius, vandenvardžius.

Kėdainių vardo kilmė. Kėdainių vardas, anot kalbininko A. Salio, esąs asmenvardinės kilmės, kilęs iš pavardžių Kėdainis, Kėdys ar Kedys. Šie žodžiai kilę iš veiksmažodžių kedėti ar kedyti (birzginti, plyšti). XV a. Apytalaukio dvaro inventoriaus sąrašuose minimas prie Nevėžio gyvenęs ūkininkas Keidangen, atvykęs čia iš Kuršo. Pagal padavimus, jis Nevėžio ir Smilgos upių santakoje įkūręs žvejų sodybą ar kaimelį, kuris ir gavęs savo įkūrėjo vardą.
Legendos byloja, kad senų senovėje šiaurinėje Kėdainių miesto pusėje buvusi didelė giria, aukšti kalnai, apaugę pušimis, o pietuose buvusios lankos, beržynai, alksnynai. Dabartinių Kėdainių vietoje, kairiojoje Nevėžio pakrantėje, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia, anot legendų, kadaise buvo senosios lietuvių tikybos šventykla. Ją sunaikino kryžiuočiai, o vėliau šioje vietoje pastatę bažnyčią.
Ansainiai. Žmonės pasakoja, kad karo su švedais metu kaimo vietovėje buvęs miškas. Jame apsistojo švedų kariai, kurių vadas buvo Hanus Minko. Jie kirto mišką, dirbo žemę, įkūrė kaimą. Vėliau, kada įsikūrė lenkai, tą kaimą pavadino Hanusevyčia, o sulietuvinus liko Ansainiai.

Devynduoniai. Seni žmonės apie Devynduonių kaimą pasakoja dvi legendas. Pirmoji legenda pasakoja, kad senais laikais Lietuvoje siautė badas. Žmonės suvalgė viską, ką galima buvo valgyti, o kai nieko neturėjo, mirė iš bado. Duonos jau seniai nebuvo valgę, juk duonai iškepti reikia grūdų, o jų keleri metai negalėjo nei pasėti, nei nuimti. Kada jau visai blogai buvo, likę kaimo gyventojai sušlavė kiek begalėdami likusius grūdus ir kas kiek galėjo – kas žiupsnį, kas saują – sunešė į vieną pirkią ir čia iškepė devynias duonas. Taip kaimas išsigelbėjo nuo bado ir nuo to laiko vadinasi Devynduoniais. O kita legenda – irgi panaši. Bado metais žmonės Lietuvoje mirę kaip musės. Ir štai iš didelio kaimo beliko tik devyni žmonės ir vienas kepaliukas duonos. Žmonės buvę labai draugiški, pasidalinę tą kepaliuką į devynias lygias dalis, suvalgę ir taip apsigynę nuo bado mirties. Iš tų devynių ir kilęs dabartinis kaimas. Kadangi duoną dalinęsi devyni žmonės, ir kaimą pavadinę Devynduoniais.

Gudžiūnai. Pasakojama, kad vietovė vardą gavo nuo gudų. Terespolio dvaro savininko Chrapovickio proseneliai kažkuriuo būdu į šią vietą atgabenę kiek gudų ir apgyvendinę. Ilgainiui gudų vardu pavadintas ir kaimas. Pasakojimą iš dalies patvirtina išlikusios Gudžiūnuose slaviškos pavardės (Paraščiakas ir kitos).
Josvainiai. Apie šio miestelio kilmę pasakojama, kad kartą vyko pokylis ir vienam kilmingam vyrui žmonos tėvai padarė kažką labai negero. Tad kilmingasis sušukęs: „Tai padarė jos svainiai!“ Taip ir kilo miestelio pavadinimas.

Nociūnai. Vietovės gyventoja Butkienė pasakojo, kad kartą važiavo keliu ponas ir pabėgo jo šuo. Tada šeimininkas jį pašaukė:
– No, ciu, ciu!
Taip ir pavadino kaimą Nociūnais.
Paliepiai. Vietovė vardą greičiausiai bus gavusi nuo čia augusių liepų – pirmosios sodybos galėjo būti pastatytos „po liepomis“. Pasak vietos žmonių, vietovės vardas kilęs nuo vieno įvykio: čigonas įsimylėjęs merginą, ūkininko dukrą, ir norėjęs vesti. Tačiau ūkininkas nesutikęs jos leisti už čigono. Kartą įsimylėjusysis susitiko su mergina po viena liepa ir čia čigonas nužudė merginą. Nuo to laiko ta vieta pradėta vadinti „po liepa“.

Pašušvys. Nedidelis Pašušvio bažnytkaimis yra prie Šušvės upelio. Vietos vardas kilęs nuo Šušvės. Padavimuose pasakojama, kad gilioje senovėje toje vietoje, kur dabar Pašušvys, buvusi medinė lietuvių pilis, garbingo valdovo ir karo vado Kudros valdoma. Vietovės vardas buvo kitoks, bet koks – padavimas nesako. Kartą toje pilyje tūkstantį Kudros karių apsupo trys tūkstančiai priešų. Kovos įkaršty Kudra pagrasinęs priešui: „Tavęs laukia pašušvys.“ Mūšio metu Kudra priešus nusiviliojo žemyn, prie upelio krantų. Staiga pakilusi baisi audra su perkūnija ir aukštas, status Šušvės krantas nuslinkęs, ant priešų užversdamas daugybę purvo ir žemių. Likusieji gyvi pabėgę ir išsislapstę apylinkės miškuose. Vėliau paaiškėjo, kad toks planas sunaikinti priešus Kudros buvo sugalvotas jau anksčiau. Šušvės krantai buvo begriūvą ir Kudros vyrai juos ramstę ąžuoliniais rąstais, kad nenuvirstų į vandenį. Kai kovos metu priešai buvo viliojami į pašušvį, gynėjai apardę krantų sutvirtinimą, o kai priešai, lietuvių vejami, susitelkė į vieną vietą, krantas su visais ant jo augančiais medžiais bei krūmais buvęs nugriautas. Nuo to laiko vieta pradėta vadinti Pašušviu.

Šventybrastis. Nedidelis, bet gražus bažnytkaimis, ties kuriuo į Nevėžį įteka nedidelis Brastos upelis. Šventybrastis – sena vietovė, nors kryžiuočių kronikos jo vardo ir nemini. Pagal vietos žmonių pasakojimus, kalnelyje, kuriame dabar stovi bažnyčia, senovėje buvusi senosios lietuvių tikybos kulto vieta, ten degdavusi amžinoji ugnis. Nuo šventos vietos ir Brastos upelio kilęs ir vietovės pavadinimas.
Šventybrasčio ąžuolai – gamtos paminklai. Anksčiau jų buvo 7, o dabar likę mažiau. Manoma, kad pagonybės laikais po jais buvo šventykla, kurioje kūrenosi amžinoji ugnis, kurią saugojo žyniai ir vaidilutės.
Apie Šventybrasčio vardo kilmę pasakojama ir kita legenda. Kunigas važiavo pas ligonį per upelio brastą ir prigėrė. Nuo to laiko vietovę pavadino Šventybrasčiu. Dalį kaimo vadina Užkuriai (ten visi buvo užkuriai). Kitą dalį vadina Žydai (mat prie karčemos gyveno žydai).

Pėduotasis Siponių akmuo su keturiomis „ožkų pėdutėmis“.

Pėduotasis Siponių akmuo su keturiomis „ožkų pėdutėmis“.

Lipliūnai. Dar tuo metu, kada šioje vietoje buvo vien miškai ir balos, šią vietą dovanų gavo kažkoks pilietis. Šis vadinamas ponas kartą išsirengė nuvykti į tą vietovę su savo tarnu. Bevažiuodami balomis ir miškais, pasiekė ją, bet, nelaimei, taip įklimpo arkliai su ratais, jog ir patys nebeišlipo. Ponas nelipo iš vežimo, o tarnas, nors ir labai stengėsi, bet ištempti arklių nepajėgė. Netekęs kantrybės, tarnas sušuko ponui:
– Ponuli, nieko nebus. Lipkite į liūną ir eisime pėsti!
Ponas nenoromis, nenoromis išlipo iš vežimo ir nuėjo pėsčias.
Nuo to laiko ir kilo pavadinimas Lipliūnai.

Kraujupis – mažas upelis, ištekantis iš Vilainių, ties plento tiltu gilia griova įtekantis į Nevėžį. Seniau Kraujupio griova, tankiai priaugusi medžių ir krūmų, darė sunkų, net klaikų įspūdį. Pasak senbuvių kėdainiškių, ties Kraujupiu būta didelio mūšio tarp švedų ir Lietuvos – Lenkijos kariuomenių. Mūšis įvykęs 1701 metais, per Šiaurės karą, kai švedų kariuomenė vydamasi persekiojo Oginskio kariuomenę. Tuo metu švedų karalius Karolis XII buvo kelias dienas apsistojęs Kėdainiuose. Kautynėse žuvę tiek daug karių, kad upelis buvo jų lavonų priverstas, o vanduo krauju pasruvo. Nuo to apylinkės gyventojai šį upokšnį pradėjo vadinti Kraujupiu. Pasakojama, kad ties Kraujupiu buvo paslėptas lobis.

Bakainių piliakalnis dar vadinamas Pilies kalnu. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės kepurėmis jo kapo vietoje didelį kalną supylę. Dar pasakojama, kad lietuviai seniau ten dievams aukoję.

Pilionių piliakalnis. Dar vadintas Svedkapiu arba Piliuku; pasakojama, kad šioje vietoje lietuviai sumušė švedus: dauguma jų žuvo ir buvo palaidoti piliakalnyje.
Pasak padavimo, kalnas atsiradęs, kai švedai čia laidoję žuvusius karius, pildami ant jų žemes kepurėmis. Ilgus dešimtmečius istorikai tikino, kad Pilionių piliakalnis – tai garsieji Pilėnai, menantys lietuvių kovas su kryžiuočiais. Gražiausiai šį piliakalnį vadino Naujaupio dvaro savininkai Girštautai – Aukso kalneliu.
Mitologinis Siponių pėduotasis akmuo (ožakmenis). Pasakojama, kad vilkas vijęs ožį, bet šis užlipęs ant akmens, ir vilkas jo nepasiekęs, likusi tik ožio bėda. Iki šiol yra likusios keturios duobutės, primenančios ožkos pėdeles.
Visus, žinančius, prisimenančius, dar galinčius papasakoti sakmių, padavimų, legendų apie mūsų kraštą, kviečiame šiuo neįkainojamu lobiu pasidalinti – apsilankykite artimiausiame bibliotekos filiale, kur visa tai užrašys bibliotekos darbuotojai. Nelikite abejingi ir visi kartu išsaugokime neįkainojamą mūsų tautos turtą!

srtf-kulturos-versmes

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.