Rusija turėjo Petrogradą, o Kėdainių kraštas – Ignacogradą

0

Iš pietų bei šiaurės – stambių, išsikerojusių ir, deja, jau drevėtų liepų alėjos, į vakarus, upės link – šlaite suformuotos terasos bei jose iškasti du tvenkiniai, kuriuos maitindavęs šaltiniuotas vanduo kažkada tekėdavo žemyn – iš vieno į kitą iki pat Nevėžio senvagės.

Pirmojoje 19-ojo amžiaus pusėje šiame klasicistinio stiliaus vieno aukšto pastatėlyje buvo laikoma apie 5 tūkst. knygų. Biblioteka garsėjo visoje Kauno gubernijoje.

Pirmojoje 19-ojo amžiaus pusėje šiame klasicistinio stiliaus vieno aukšto pastatėlyje buvo laikoma apie 5 tūkst. knygų. Biblioteka garsėjo visoje Kauno gubernijoje.

Tai – likučiai kažkada puošnaus Ignacogrado dvaro peizažinio parko, ošusio Šventybrasčio pašonėje, į Šetenių pusę.
Bene įspūdingiausias iki šių dienų išlikęs Ignacogrado akcentas – buvusios dvaro bibliotekos griuvėsiai.
Pirmojoje 19-ojo amžiaus pusėje tame klasicistinio stiliaus vieno aukšto pastatėlyje buvo laikoma apie 5 tūkst. knygų. Biblioteka garsėjo visoje Kauno gubernijoje.
Po biblioteka buvo iškasti ir sumūryti skliautuoti rūsiai, kuriuose dvaro savininkai laikydavo vyno ir brendžio atsargas.
Anų laikų rašytiniai šaltiniai leidžia susidaryti tokį vaizdą: karietomis į Ignacogradą suvažiavę aplinkiniai dvarininkai susirinkdavo bibliotekoje, vyrai, gurkšnodami vyną ar brendį, aptarinėdavo naujienas, moterys vaikštinėdavo parko takeliais, visi drauge gėrėdavosi įspūdinga gamta.

Kažkada puošnaus peizažinio parko ribas tebežymi stambių, išsikerojusių ir, deja, jau drevėtų medžių alėja.

Kažkada puošnaus peizažinio parko ribas tebežymi stambių, išsikerojusių ir, deja, jau drevėtų medžių alėja.

Vingiavo istorinis kelias
Ignacogrado dvaro parkas užėmė maždaug keturių hektarų plotą. Vakariniu jo pakraščiu, greta Nevėžio senvagės, vingiavo istorinis Kauno–Upytės kelias.
Istoriniuose šaltiniuose šis kelias pirmąsyk paminėtas 17-ojo amžiaus viduryje. Upytė tais laikais buvo kur kas garsesnė ir svarbesnė negu dabar.
Senuoju keliu į Upytę iš Kauno per Vilijampolę, Raudondvarį, Babtus, Labūnavą, Kėdainius, Apytalaukį, Šventybrastį, Burvelius, Daniliškį ir Krekenavą keliaudavo daugybė pirklių vilkstinių. Viena populiariausių gabenamų prekių buvo lietuviški javai.
Upytėje kelias šakojosi į dvi kryptis. Viena jų vedė į Saločius ir Biržus, kita – per Mintautą (dabartinę Jelgavą) į Rygą.

Išlikęs fragmentas primena senąjį Kauno–Upytės kelią. Pasak vietinių gyventojų, nedideli rusiški autobusiukai juo kursuodavo maždaug iki 1962-ųjų.

Išlikęs fragmentas primena senąjį Kauno–Upytės kelią. Pasak vietinių gyventojų, nedideli rusiški autobusiukai juo kursuodavo maždaug iki 1962-ųjų.

Atšaka dar pastebima
Vietiniai gyventojai prisimena, kad nedideli rusiški autobusiukai senuoju Kauno–Upytės žvyrkeliu važinėdavo iki maždaug 1962-ųjų metų.
Vėliau viršutinėje Nevėžio terasoje, aukščiau potvynių zonos, buvo nutiestas naujas labiau patikimas asfaltuotas kelias.
Dabar senąjį Kauno–Upytės kelią primena tik vietomis išlikę jo fragmentai. Vienas tokių, kaip jau minėta, vingiuoja pro Ignacogradą.
Tebesimato ir atšaka, iš Kauno–Upytės kelio vedusi į Ignacogrado dvarą. Dabar ji – apirusi bei užžėlusi, įveikiama tik pėsčiomis.

Pavadinimas – įkūrėjo išmonė
Trumpai aprašytas dvaras Nevėžio šlaite Ignacogradu vadinosi nuo 18-ojo amžiaus pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo.
Įspūdingai skambantis šios dvarvietės pavadinimas – tai jos įkūrėjo Ignaco Zavišos išmonė.
Liko neaišku, ar tai – Ignaco Zavišos humoro, ar didybės jausmo išraiška. Tačiau užuomina – akivaizdi: Ignacogradas skamba panašiai kaip Rusijos imperijos sostine buvęs Petrogradas.
Devynioliktojo amžiaus pradžioje Ignacogradas vedybų sutartimi atiteko bajorams Geištorams.
O nuo 20-ojo amžiaus pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo Ignacogradą valdė carinės Rusijos ministro pirmininko Piotro Stolypino šeima.
Piotras Stolypinas valdė ir kitoje Nevėžio pusėje turėtą Kalnaberžės dvarą. Jo dukra Marija atsiminimuose rašė, kad arklių traukiama karieta į Ignacogradą važiuodavo per Kruostą, kur iki šiol išlikę tilto poliai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Ignacogradas ištuštėjo ir pamažu sunyko. Buvusių dvaro rūmų vietoje dabar plyti privatus gyventojų daržas.

Šlaite suformuotose terasose buvo iškasti du tvenkiniai, kuriuos maitindavęs šaltiniuotas vanduo tekėdavo žemyn – iš vieno į kitą iki pat Nevėžio senvagės.

Šlaite suformuotose terasose buvo iškasti du tvenkiniai, kuriuos maitindavęs šaltiniuotas vanduo tekėdavo žemyn – iš vieno į kitą iki pat Nevėžio senvagės.

Jokūbo Geištoro pėdsakai
Vieną ryškiausių pėdsakų Ignacogrado istorijoje paliko Jokūbas Geištoras. Iki šių dienų išlikęs bibliotekos pastatas – būtent šio dvarininko palikimas.
Žinoma, kad nuo 1844 iki 1848 metų J. Geištoras studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete, bet nebaigęs mokslų grįžo į Lietuvą ir iki 1863 metų gyveno Ignacograde.
J. Geištoras – įdomi asmenybė: jis aktyviai rėmė Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdį, lažą dvaro baudžiauninkams pakeitė piniginiu mokesčiu – vadinamuoju činšu, aktyviai įsijungė į 1863 metų sukilimą.
Sukilime J. Geištoras atstovavo vadinamajai „baltųjų grupuotei“, siekusiai derybomis su caro valdžia išsikovoti Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą 1772 metų sienomis.
Už aktyvų dalyvavimą 1863-ųjų sukilime J. Geištoras buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Ten lenkiškai parašė garsius „Jokūbo Geištoro atsiminimus iš 1857–1865 m.“
Iš Sibiro J. Geištoras grįžo 1872-aisiais, kurį laiką gyveno Suvalkuose, o nuo 1873 metų – Varšuvoje. Joje atidarė garsų knygų antikvariatą, bendradarbiavo spaudoje, rašė apie valstiečių laisvę ir lygybę.
1885 metais J. Geištoras iš Varšuvos į Ignacogradą buvo parvykęs tam, kad galėtų liudyti savo draugų Juzefos Sirutytės ir Krasnagrūdos (Lenkija) bajoro Zigmanto Kunato vedybose.
Šios jungtuvės buvo įregistruotos maždaug per pusantro kilometro nuo Ignacogrado nutolusioje Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje.
Juzefai Sirutytei ir Zigmantui Kunatui buvo lemta tapti 1911-ųjų metų birželio 30-ąją šalia Ignacogrado esančiuose Šeteniuose gimusio pirmojo iš Lietuvos kilusio Nobelio premijos (literatūros) laureato Česlovo Milošo seneliais.
Jokūbas Geištoras mirė Varšuvoje 1897 metais. Ten jis ir palaidotas. O Ignacogradui po Pirmojo pasaulinio karo grąžintas jo ankstesnis pavadinimas – Šlaitkalnis.

Leave A Reply